„Gėjų“ tikslas

Gėjų tikslas formavosi ir evoliucionavo kartu su judėjimo įgyjama galia: nuo tolerancijos iki pritarimo, iki palankaus statuso, iki įsigalėjimo.

Pradžioje tikslas buvo tolerancija. Tolerancija – tai „teisė būti paliktam vienam“. Tai buvo Karl Heinrichs Ulrichs tikslas, kai jis mėgino dekriminalizuoti homoseksualų pederastiją (sodomiją) Vokietijoje. Tai taip pat buvo ankstyvosios Mattachine bendruomenės ir Harry Hay tikslas. Tolerancija yra santykinė. Iš suteikiančiojo perspektyvos, tolerancija reiškia priėmimą to, ko mes nemėgstame, siekdami išsaugoti mandagumo atmosferą. Tolerancijos laipsnis kinta, priklausomai nuo to, ką mes esame prašomi toleruoti. Pavyzdžiui, mes rodome didelę toleranciją minties laisvei ir mažą toleranciją žalingam visuomenės elgesiui. Tai buvo „gėjų“ tikslas iš pat pradžių, tačiau tai jau nebėra jų tikslas.

Gavęs toleranciją, „gėjų“ judėjimas pradėjo reikalauti socialinio pritarimo. Pritarimas yra daugiau nei tolerancija. Tai integracija į visuomenę, nebūtinai lygiais pagrindais visais aspektais, tačiau bent jau be atviro nepritarimo. Pritarimo reikalavimas prasidėjo po to, kai „gėjai“ sėkmingai eliminavo homoseksualumą iš oficialaus psichinių sutrikimų sąrašo Amerikos Psichiatrijos Asociacijoje. Prieš šį politinį ėjimą, visuomenė turėjo patikimą pateisinimą neigti homoseksualumo priimtinumą, kadangi buvo oficialiai pripažintas jo žalingumas. Po šio žingsnio, homoseksualumas nebebuvo žalingas visuomenei, tapo „normalus“, o homoseksualai galėjo naudoti egzistuojančius civilinių teisių įstatymus, kad uždraustų diskriminaciją prieš juos.

„Gėjams“ pritarimas reiškia teisę reikalauti lygybės visose viešo gyvenimo sferose. Homoseksualų aktyvistai atvirai ėjo į visas įtakingas sritis, tokias kaip švietimas, politika, žiniasklaida ir dabar dirba tam, kad šios sritys atitiktų jų ideologiją, nukreiptą prieš šeimą.  Lygybė šiame kontekste reiškia eliminavimą visų pranašumų, kuriuos turi „heteroseksualai“. Pavyzdžiui, „heteroseksualų“ žodžiai ir frazės „mama ir tėtis“, „vyras ir žmona“ yra pakeičiami „partneris A ir partneris B“, ir homoseksualiems partneriams leidžiama įsivaikinti vaikus. Visuomenės pritarimas homoseksualumui kinta skirtingose vietose ir „gėjų“ judėjimas susiduria su įvairiu pasipriešinimu. Tačiau, iš esmės visur, kur homoseksualų judėjimas dislokavo savo aktyvistus, socialinės tendencijos yra „progėjiškos“.

Ten, kur „gėjai“ savo politine galia pasiekė didžiausią pritarimo jiems lygį, jų tikslas išaugo į reikalavimą palankaus statuso. Šis lygis apima aktyvų valdžios skatinimą, teigiant, kad homoseksualumas yra socialiu požiūriu geras, lygus ar pranašesnis už heteroseksualumą ir valstybinį projektų ir grupių finansavimą, skirtą paremti „gėjų“ tikslus. Paprasčiausias pritarimas homoseksualams, sudaro prielaidas įsigalėti homoseksualų gyvenimo būdui, švęsti jiems savo pergalę organizuojant „Gėjų“ paradus, didinant pinigų srautus į „gėjų“ organizacijas iš vyriausybių, privačių įmonių ir ne pelno organizacijų, kurios yra kontroliuojamos „gėjų“ ir jų sąjungininkų.