Pradžioje tikslas buvo tolerancija. Tolerancija – tai „teisė būti paliktam vienam“. Tai buvo Karl Heinrichs Ulrichs tikslas, kai jis mėgino dekriminalizuoti homoseksualų pederastiją (sodomiją) Vokietijoje. Tai taip pat buvo ankstyvosios Mattachine bendruomenės ir Harry Hay tikslas. Tolerancija yra santykinė. Iš suteikiančiojo perspektyvos, tolerancija reiškia priėmimą to, ko mes nemėgstame, siekdami išsaugoti mandagumo atmosferą. Tolerancijos laipsnis kinta, priklausomai nuo to, ką mes esame prašomi toleruoti. Pavyzdžiui, mes rodome didelę toleranciją minties laisvei ir mažą toleranciją žalingam visuomenės elgesiui. Tai buvo „gėjų“ tikslas iš pat pradžių, tačiau tai jau nebėra jų tikslas.

Gavęs toleranciją, „gėjų“ judėjimas pradėjo reikalauti socialinio pritarimo. Pritarimas yra daugiau nei tolerancija. Tai integracija į visuomenę, nebūtinai lygiais pagrindais visais aspektais, tačiau bent jau be atviro nepritarimo. Pritarimo reikalavimas prasidėjo po to, kai „gėjai“ sėkmingai eliminavo homoseksualumą iš oficialaus psichinių sutrikimų sąrašo Amerikos Psichiatrijos Asociacijoje. Prieš šį politinį ėjimą, visuomenė turėjo patikimą pateisinimą neigti homoseksualumo priimtinumą, kadangi buvo oficialiai pripažintas jo žalingumas. Po šio žingsnio, homoseksualumas nebebuvo žalingas visuomenei, tapo „normalus“, o homoseksualai galėjo naudoti egzistuojančius civilinių teisių įstatymus, kad uždraustų diskriminaciją prieš juos.

„Gėjams“ pritarimas reiškia teisę reikalauti lygybės visose viešo gyvenimo sferose. Homoseksualų aktyvistai atvirai ėjo į visas įtakingas sritis, tokias kaip švietimas, politika, žiniasklaida ir dabar dirba tam, kad šios sritys atitiktų jų ideologiją, nukreiptą prieš šeimą.  Lygybė šiame kontekste reiškia eliminavimą visų pranašumų, kuriuos turi „heteroseksualai“. Pavyzdžiui, „heteroseksualų“ žodžiai ir frazės „mama ir tėtis“, „vyras ir žmona“ yra pakeičiami „partneris A ir partneris B“, ir homoseksualiems partneriams leidžiama įsivaikinti vaikus. Visuomenės pritarimas homoseksualumui kinta skirtingose vietose ir „gėjų“ judėjimas susiduria su įvairiu pasipriešinimu. Tačiau, iš esmės visur, kur homoseksualų judėjimas dislokavo savo aktyvistus, socialinės tendencijos yra „progėjiškos“.

Ten, kur „gėjai“ savo politine galia pasiekė didžiausią pritarimo jiems lygį, jų tikslas išaugo į reikalavimą palankaus statuso. Šis lygis apima aktyvų valdžios skatinimą, teigiant, kad homoseksualumas yra socialiu požiūriu geras, lygus ar pranašesnis už heteroseksualumą ir valstybinį projektų ir grupių finansavimą, skirtą paremti „gėjų“ tikslus. Paprasčiausias pritarimas homoseksualams, sudaro prielaidas įsigalėti homoseksualų gyvenimo būdui, švęsti jiems savo pergalę organizuojant „Gėjų“ paradus, didinant pinigų srautus į „gėjų“ organizacijas iš vyriausybių, privačių įmonių ir ne pelno organizacijų, kurios yra kontroliuojamos „gėjų“ ir jų sąjungininkų.

Strategija

Jei homoseksualų judėjimo tikslas evoliucionavo bėgant laikui, tai jų strategija išliko pastovi: pakeisti žydiškąjį-krikščioniškąjį Vakarų civilizacijos moralinį pamatą (kuris gina normalią šeimą, apsiribojant seksu santuokoje) alternatyvia morale, kurioje nėra jokių seksualinio elgesio suvaržymų.

Homoseksualai negali sulaukti pritarimo visuomenėje, kuri apsiriboja seksu autentiškoje santuokoje, dėl to jie turi pakeisti santuoka pagrįstą visuomenę kažkuo kitu. Jiems daug paprasčiau įsivaizduoti, kad atviri homoseksualai ir normalios heteroseksualios šeimos gali taikiai gyvuoti kartu visuomenėje, kuri yra „seksualiai laisva“. Bet tai yra neįmanoma fantazija. Kai visuomenė priima seksualinę „laisvę“, tai smarkiai susilpnina natūralios šeimos infrastruktūrą, kadangi daugybė vyrų ir moterų yra iš prigimties lengvai sugundomi ir negali išlikti ištikimi savo sutuoktiniui ir vaikams, nesant stipraus socialinio spaudimo tuoktis ir išlikti santuokoje. Kaip rezultatas – socialinio ir emocinio stabilumo suirimas didėja su kiekviena karta.

Didžiausia problema nėra tai, kad „gėjai“ nori, kad homoseksualumas butų priimtas, bet tai, kad jie siekia, padaryti seksualinę laisvę priimtina kultūros dalimi visiems. Atvirai kalbant, jei tik homoseksualumas ir ne jokia kita seksualinio nukrypimo forma būtų įrašyta į priimtinų socialinių pasirinkimų sąrašą, nebūtų tokio didelio poveikio visuomenei, kadangi santykinai mažai žmonių laikytų vienos lyties santykius patraukliais. Bet visi „gėjų“ naudojami argumentai, reikalaujant seksualinės laisvės, yra lygiai taikomi ir visiems kitiems seksualiniams nukrypimams. Taigi „gėjų“ pergalės pasekmė nėra seksualiai laisva, bet kitaip sutvarkyta visuomenė, tai seksualinė anarchija ir socialinis chaosas.

Tie, kurie pradėjo „gėjų“ judėjimą, nėra nuoširdūs, bet greičiau ciniški. Michael Signorelli „Gėjų manifestas“ – netikra satyra apie tai, „kaip engiama svajonė tapti engėju“ yra iš viso ne satyra, bet žvilgnis į tikrąjį „gėjų“ mąstymą. Jis perspėja: „Tu drebėsi, hetero kiaule, kai mes pasirodysime prieš tave be savo kaukių“. Šie lyderiai nenori koegzistencijos, jie nori kontrolės ir tam, kad pasiektų tai, jie užsibrėžė apgalvotai ir sistemingai naikinti šeimos pamatus civilizacijoje.

Trumpai kalbant, „gėjų“ strategija yra sugadinti daugumos heteroseksualų moralę, skatinant „seksualinę laisvę“, kurstant priešiškumą ginantiems natūralią šeimą ir santuoką (bažnyčią), kaip „seksualinius engėjus“.

Tai Baalo pamoka. Balak – Moabo princas, pasamdė žynį Baalą, kad prakeiktų jo priešus, Izraelio pabėgėlius iš Egipto, kurie gyveno netoli jo karalystės žemių. Dievas antgamtiškai sukliudė Baalui prakeikti izraelitus. Tuomet Baalas patarė Balakui, kad jis gali pasiekti tą patį rezultatą, skatindamas seksualinį amoralumą tarp izraelitų, kas sukels Dievo pyktį izraelitams ir užtrauks Jo rūstybę. Strategija buvo sėkminga.

„Gėjų“ seksualinės „laisvės“ rėmimas yra šiuolaikinis „Baalo prakeikimo“ atitikmuo ir ateityje bus gautos tokios pačios pasekmės, jei tai toliau tęsis.

Taktika

„Gėjų“ politinė taktika siejama su Marshall Kirk ir Hunter Madsen knyga „Po smūgio“ (angl. After the Ball), kuri laikoma „gėjų“ judėjimo marketingo planu nuo 1989 m. Knyga paremta 1987 m. laikraščio straipsniu „Teisingosios Amerikos patikrinimas“ (angl. The Overhauling of Straight America).

Homoseksualai apibūdina save kaip vieningą seksualinių mažumų koaliciją (GLBT – „gėjų“, lesbiečių, biseksualų, transseksualų), kurios turi susivienyti prieš bendrą engėją arba žūti ar būti skriaudžiamoms. „Engėjas“ yra „homofobinė“ dauguma, kurią jie skirsto į dvi grupes: 1) pykčio prisipildę religiniai fanatikai ir kiti fanatikai; 2) tie, kurie pritaria „homofobiniam“ požiūriui ir ignoravimui.

Oponentų kaltinimo, kad jie jų nekenčia, pagrindai yra: 1) priversti oponentus teisintis;  2) sukelti užuojautą bei įgyti sąjungininkų tarp nehomoseksualių (ypač jaunų) žmonių; 3) išsaugoti savo politinę vienybę, sukuriant baimės atmosferą tarp savų narių.

Homoseksualų aktyvistų organizacijos siekia verbuoti visus jaunus žmonės tapti jų sąjungininkais, pristatydami save kaip aukas, kurioms reikia apsaugos. Jie naudojasi paauglių ir jaunimo idealizmu, kadangi šie žmonės yra pernelyg nesubrendę, kad suprastų, jog jais manipuliuojama. Ši taktika yra pagrindinė, siekiant įvesti homoseksualų programas valstybinėse mokyklose.

Ši taktika taip pat tarnauja verbuojant jaunus žmones priimti „gėjų“ gyvenimo būdą. Jauniems žmonėms yra patrauklu išbandyti tos pačios lyties seksą paauglystės metais. Daugumai šie jausmai natūraliai praeina su branda. Bet jei jaunas žmogus su šiais jausmais pateks į GLBT aktyvistų grupę, jis ar ji gali lengvai pradėti identifikuoti save perimantį „gėjų“ gyvenimo būdą ir pradėti homoseksualius santykius. Nepopuliarūs ar turintys problemų jauni žmonės yra ypač linkę į tai, nes jie atranda „gėjų“ bendruomenę kaip vietą, kurioje jie laukiami ir mylimi. Tai labai jauni žmonės, kuriems reikalinga bažnyčios bendrystė, duodanti jiems mylinčią paramą ir sveiką pamokymą. Bet vietoje to, jie suranda bendruomenę, pastatytą ant saviapgaulės ir iškrypimų.

Savo narius siekiama išlaikyti, kuriant baimės atmosferą. Atsisakyti „gėjų“ gyvensenos yra nelengva, kai tiki, jog visas pasaulis yra suskilęs į „mes“ prieš „juos“ ir vengi kiekvieno, kuris gali padėti tau grįžti į sveiką ir normalų gyvenimą, kadangi visi kiti yra pykčio pritvinkę fanatikai.

Tai skiriasi nuo normalios visuomenės dar ir tuo, kad veikia kaip viena didelė politinė partija. Iš tikrųjų visi „gėjų“ socialiniai renginiai pirmiausia yra apie seksą ir antriausia – apie politiką. Būti aktyviam „gėjų“ bendruomenėje reiškia būti politiškai aktyviu.

„Gėjų“ bendruomenės nariai (ypač vyrai) labiau nei bet ko kito nori išplėsti potencialių sekso partnerių pasirinkimą, dėl to jie lengvai verbuojami į didžiulę schemą, skirtą padaryti „visą pasaulį gėjų“ per socialinius ir politinius pokyčius.

Didžiuliai gėjų paradai, organizuojami didžiuosiuose miestuose visame pasaulyje, yra geras pavyzdys. „Gėjų“ paradai įvykdo du dalykus: 1) suteikia seksualinės įvairovė galimybę su didžiuliu naujų potencialių partnerių pasirinkimu. 2) „Gėjų“ paradai pasiekia politinį tikslą, naudodami ekonominį svertą (turizmą), kad sutriuškintų prohomoseksualios politikos pasipriešinimą verslo ir valdžios lygmenyse, taip pat sukurdami didelį „gėjų“ parado viešumą, kuris demonstruoja „gėjų“ galią ir visuomenės pritarimą jai.

Turėdami santykinai mažą skaičių aktyvistų ir didelį skaičių tikslų, „gėjai“ siekia maksimizuoti įtaką perimdami ir išlaikydami pagrindines pozicijas kiekvienoje sferoje.

Pavyzdžiui, žiniasklaidoje, mokyklose ir versle, svarbiausia kontrolės pozicija yra tas, kuris turi galią įdarbinti (darbdavys). Kadangi homoseksualai gali lengvai paslėpti savo „gėjišką“ tapatybę, yra santykinai lengva, kai darbdavio pozicija patenka į „gėjų“ aktyvisto rankas, kuris gali samdyti palankius sau „gėjus“. Jie neatskleis savo tapatybės tol, kol neturės pakankamai žmonių, kad suformuotų „gėjų“ ir lesbiečių darbuotojų asociaciją ar panašią poveikio grupę ir tuomet panaudos savo kolektyvinę galią, kad pasiektų politinių pokyčių organizacijoje.

Valdžios perėmimo procesas paprastai apima spaudimą ir propagandą su priverstiniu „jautrumo ugdymu“, kad patrauktų organizacijos narius priimti „gėjų“ požiūrį į seksualinę orientaciją, įvairovę ir toleranciją. „Jautrumo ugdymas“ naudoja sudėtingą psichologinio manipuliavimo taktiką, kad sukurtų visiems bendrą tikėjimo ir elgesio sistemą tikslinėje grupėje. Tie, kurie priešinasi apmokymams, yra išmetami iš organizacijos, jei atsisako pasikeisti.

Vyriausybėje, pagrindinės pozicijos nebūtinai yra renkamų politinių lyderių, bet galingų sprendimus darančiųjų padėjėjų, pavyzdžiui, Seimo nario padėjėjų arba teismų sekretorių.

Bažnyčiose ir bendruomeninėse organizacijose tikslas yra įgyti daugumą tarp balsuojančių narių. Tai lengvai įgyvendinama daugelyje smulkių ne pelno siekiančių organizacijų ir bažnytinių bendruomenių.

Bendruomeninių organizacijų naudojimas dažnai apima viešųjų ryšių gudrybę – „surišimas į ryšulį“. Tai „gėjų“ aktyvistų taktika, kai jie apgaubia save juridinių teisių mantija, remdami mažumų koalicijas, tapdami jų nariais. Turėdami daug didesnes finansines galimybes nei dauguma teisėtų mažumų, jie užsitikrina savo priklausymą joms, kadangi jie yra garantas ir organizatorius.

Jų tikslas yra įteigti idėją, kad „seksualinė orientacija“ yra pagrindas mažumos statusui ir sieja ją drauge su rase, etniškumu, lytimi ir pan. „Gėjai“ beveik visada pateikia rasines mažumas kaip nominalius tokių koalicijų vadovus, kad sukurtų įspūdį, jog jų pirmasis interesas yra teisėtų mažumų pripažinimas. Tai nėra sudėtingas uždavinys, kadangi yra daug homoseksualų, kurie taip pat yra ir rasinių mažumų atstovai. Optimalus scenarijus „gėjams“ yra koalicija, valdoma užsislaptinusio „gėjaus“ iš mažumų rasės, kuris gali dėtis neutraliu, siekdamas homoseksualistų tikslų.

Svarbiausia homoseksualistų strategijoje ir visose šiose taktikose yra išlaikyti pagrindines pozicijas ir tiesiogiai ar netiesiogiai naudoti galią, kad pakeistų visuomenę, perteiktų homoseksualų žinią, pultų ir menkintų už šeimą pasisakančius lyderius ir organizacijas.

Mūsų, kaip pasisakančių už šeimos vertybes, aktyvistų problema nėra energijos ar motyvacijos trūkumas, bet strateginio planavimo trūkumas, supratimas, kad mes daugiau kalbėjimo atstovai iš „tyliosios daugumos“. Jei suprasime, kad praktiškai jau nebeesame dauguma, suvoksime, kad mūsų strategija ir taktika turi būti labiau nukreipta į įstatymų leidėjus, sprendimų priėmėjus ir mažiau į bendrą publiką.

Mūsų dėmesio centras labai platus, pagrįstas nerealistine prielaida, kad jei mes galėtume pilnai informuoti visuomenę apie šeimos vertybes, visuomenė pati pasikels ir išspręs problemas. Tai nerealu, kadangi net jei ir „tylioji dauguma“ būtų mūsų pusėje, mes žinome, kad dauguma informacijos yra valdoma mūsų priešininkų ir mes neturime efektyvių priemonių įveikti jų propagandą. Diena iš dienos informavimo priemonės, valstybinės mokyklos ir universitetai, pramogų industrija yra pastoviai keičiamos įteigiant prohomoseksualią pasaulėžiūrą.

„Gėjų“ aktyvistai niekada neturėjo iliuzijų apie vadovavimą „tyliajai daugumai“. Jie niekada nesikliovė viešąja nuomone. Iš tikrųjų viešoji nuomonė buvo prieš juos beveik visose jų politinėse pergalėse. Nepaisant to, „gėjų“ manifestas yra beveik pilnai įgyvendintas. „Gėjų“ organizacijos prisistato kaip normalios.

Kaip homoseksualų judėjimas pasiekė tokią pergalę?

Jis pasiekė tai periimdamas strateginių sprendimų priėmimo pozicijų kontrolę politiką formuojančiose institucijose. „Gėjų“ aktyvistai sutelkė dėmesį į mokyklų, savivaldybių, profesinių ir bendruomeninių organizacijų, sąjungų, religinių sektų ir valstybinių korporacijų perėmimą. Jie žino, kad rinkimai į svarbiausius postus demokratinėse organizacijose yra beveik visada nulemiami aktyvių dalyvių mažumos ir atitinkamai tam jie išmokslina ir organizuoja savo žmones.

Žinoma, yra daugybė nehomoseksualų, kurie remia homoseksualus, dažnai tik dėl grynai pragmatinės priežasties – „gėjai“ įrodė, kad jie gali suteikti pinigų, darbuotojų ir balsų savo sąjungininkams. Taigi nėra jokios magijos homoseksualizmo politikoje. Tai paprastų, bet labai gerai organizuotų žmonių mechanizmas.

Jei šeimą ginantieji pradės galvoti ir dirbti kaip didelė mažuma, mes galėsime pasiekti šeimos judėjimo pažangos, kaip tai padarė „gėjai“. Mūsų taktika neturi kopijuoti „gėjų“ aktyvistų, bet mūsų strategija turi būti labai panaši.

Mūsų tikslas yra perimti kontrolę iš priešininkų ir grąžinti ją į šeimos vertybes gerbiančių žmonių rankas. Turime planuoti ir įgyvendinti pokyčius, ne kaip pašaliniai, bandantys paveikti politiką, išsistatydami pajuokai ir ironizuodami viešąją nuomonę, bet kaip savi žmonės sprendimų priėmimo procese, vedantys į šeimos vertybėmis pagrįstą ateitį.