Šie priešingi požiūriai yra visiškai nesuderinami. Santuokos institutas negali klestėti visuomenėje, kurioje seksualinis piktnaudžiavimas tapo pagrindine vertybe. Vyrai tokioje visuomenėje neturi motyvų įsipareigoti ištikimybe paremtai santuokai ir tėvystei visam gyvenimui, kadangi jie apsupti pasileidusių ir lengvai prieinamų moterų. Jie nedės pastangų, kad padarytų savo santuoką ir šeimą sėkmingą, teikiančią jiems daug pasitenkinimo, kadangi jie yra atitraukti visur plintančio kultūrinio „pranešimo“, kad vienintelė gyvenimo pilnatvė yra seksualinis pasitenkinimas.

Paaiškinimas, kaip mes pasiekėme šią moralinės krizės ribą ir kodėl didelė kaltės dalis tenka homoseksualistų (gėjų) judėjimui, yra pakankamai paprastas. Gėjų judėjimo aktyvistai reikalauja Biblijos moralės ir natūralios šeimos atsisakymo tam, kad pasiektų socialinį teisėtumą visuomenėje. Dėl to jie yra agresyviausi ir labiausiai motyvuoti moralės normų kaitos kurstytojai.

Ulrichs įkūrė pirmąją homoseksualų politinę organizaciją Mokslinę-Humanitarinę komisiją (angl. Scientific-Humanitarian Committee (SHC)). Terminas „homoseksualas“ buvo sudarytas Ulrichs kolegos Karl Maria Kertbenny 1869 m. Komisija tapo labai galinga organizacija vėlesniais dešimtmečiais, ypač po to, kai Ulrichs pasekėjas Magnus Hirschfeld įkūrė Berlyno seksologijos institutą. Institutas tapo valstybine organizacija, sprendžiančia klausimus dėl seksualinių nukrypimų ir daugybė žmonių, kaltinamų seksualiniais nusikaltimais, buvo siunčiami į jį gydytis. Hirschfeld taip pat sudarė terminą „transvestitas“.

Vokiškame gėjų judėjime dominavo beveik vien tik vyrai, kurie buvo pasidalinę į moteriškuosius homoseksualus (vadovavo Hirschfeld) ir vyriškuosius homoseksualus (vadovavo Adolf Brand iš „Elitinės bendruomenės“ (vok. Gemeinschaft der Eigenen), vėliau nacių partijos lyderiai).

Abi judėjimo grupuotės, nors labai tarpusavy nesutarė, susivienijo ir kovojo dėl žydiškosios-krikščioniškosios moralės atsisakymo ir iki 1920 m. Vokietijos visuomenė, ypač didžiuosiuose miestuose, patyrė lytinio iškrypimo judėjimo bangą. Ironiška, tačiau Adolf Hitler turėjo naudos iš neigiamas kultūrinės reakcijos į šį reiškinį. Jis dėjosi dorybingu žmogumi, ryžtingai prieštaraujančiu homoseksualumui. Jis oportunistiškai pasmerkė „homoseksualizmą“ – terminą, kuris asocijavosi išimtinai su moteriškaisiais homoseksualiais santykiais. Vyriškoji homoseksualistų grupė (kuriai priklausė Hitleris ir daugybė nacių lyderių bei kareivių) asocijavosi su tos pačios lyties santykiais ir buvo laikoma „draugų meile“. Hitleris nebuvo atviras visuomenei dėl savo gyvenimo būdo ir dėjo dideles pastangas paslėpti tai nuo žmonių, įskaitant beveik visų jam artimų žmonių, kurie žinojo apie jo polinkius, pašalinimą (kruvinąjį apsivalymą), istorijoje žinomą kaip „Ilgųjų peilių naktis“ 1934 m.

Nacių partijos klestėjimo ir augančios galios metais, Vokietijos didžiausia gėjų teises ginanti organizacija buvo Žmogaus Teisių organizacija (angl. Society of Human Rights), kurios vienas iš garsiausių narių buvo Ernst Roehm (artimas Hitlerio draugas). Roehm buvo nužudytas per „Ilgųjų peilių naktį“, kurios pretekstas buvo pašalinti homoseksualizmą iš Hitlerio partijos. Tikroji žudynių priežastis buvo ne pašalinti homoseksualizmą, bet pašalinti jo egzistavimo įrodymus partijoje ir nuraminti galingą anti-Roehm politinę grupę. Iš tikrųjų žudynes vykdė daugiausiai patys homoseksualai. Nepaisant to, šis įvykis buvo didelis „gėjų teisių“ judėjimo pralaimėjimas Vokietijoje ir beveik visas judėjimas buvo priverstas pasitraukti į pogrindį iki pat karo pabaigos.

Hay šiandien yra žinomas kaip Amerikos homoseksualistų judėjimo „tėvas“. 1948 m., būdamas komunistų partijos lyderiu, Hay pradėjo organizuoti grupuotę, pavadinimu „Mattachine organizacija“ (pranc. Mattachine, reiškia slaptą nevedusių miestiečių brolybę). Nuo pat pradžių jos paskirtis buvo sunaikinti socialinius apribojimus prieš homoseksualumą Amerikos kultūroje. Organizacijos deklaruojamas tikslas buvo išsaugoti „teisę į privatumą“. Kaip daugumą ankstyvųjų Amerikos gėjų judėjimo lyderių, Hay buvo homoseksualinės pedofilijos ir pederastijos šalininkas (suaugusiųjų ir nepilnamečių sekso).

Tikėtina, kad Hay slapta bendradarbiavo su Alfred Kinsey, bet nėra šio ryšio įrodymų. Tačiau patariamojoje Mattachine organizacijos taryboje vienu metu dirbo įtakingas Kinsey bendradarbis Wardell Pomeroy (knygos „Berniukai ir Seksas“ autorius, kurioje pateisinamas seksas su gyvūnais).

Hay ir Mattachine organizacija sukėlė didelio masto politinį ir socialinį homoseksualų aktyvumą. Stipriai motyvuoti aktyvistai pradėjo veikti grupėse kaip „slaptos brolijos“, vienijamos bendro amoralaus elgesio. Kaip Hay sakė viename iš savo interviu: „Mes norėjome išlaikyti juos pogrindyje ir atskirtus, kad nė viena grupė negalėtų sužinoti, kas yra kiti nariai. Iš pradžių lėtai, iš nesuskaičiuojamų neaiškių šaltinių atsirado teorijos, vieši pareiškimai ir veiksmai, remiantys homoseksualumo socialinį pripažinimą.

Nelaimei, dėl slaptų bendruomenių prigimties, sudėtinga vykdyti jų veiklų tyrimą. Tačiau yra tikrai žinomi du dalykai: pirmas, kad gėjų judėjimo tikslas buvo įteisinti homoseksualumą visuomenėje ir antras – augantis politinių grupių tinklas dirbo, kad pasiektų šį tikslą. Tolesni įvykiai yra didesnio reikšmingumo, jei vertinami drauge ir chronologine seka nei vertinami pavieniui.

Hay ir Kinsey įkandin sekė Hugh Hefner, kuris 1953 m. įkūrė Playboy žurnalą ir su juo šiuolaikinę pornografijos pramonę. Hefner pradinė tikslinė auditorija buvo jauni vyrai, su kuriais Kinsey bendravo savo paskaitose. Hefner yra pasakęs, kad jei Kinsey buvo seksualinės revoliucijos tyrinėtojas, tai jis (t.y. Hefner) buvo Kinsey pamfletistas.

Dr. Judith Reisman rašo: „Aš manau, kad svarbu pripažinti, jog Hefner buvo seksualiai nuosaikus, nekaltas, 1950-ųjų Amerikos koledžo studentas, kol neperskaitė Kinsey. Pastarasis iš pagrindų pakeitė Hefner, kuris netgi parašė savo baigiamąjį darbą apie Kinsey, kviesdamas iš esmės pakeisti sekso įstatymus, suteikti Joe koledžui seksualinių pokyčių agento vaidmenį. Hefner išsikelta misija tapti Kinsey pamfletistu yra esminė, nes tai sukūrė seksualinę revoliuciją, kuri buvo finansuojama ir remiama Rockefeller fondo, už kurio stovėjo Kinsey. Nuo pat pradžių Hefner rėmė seksą su vaikais, taip pat vyrų impotenciją ir homoseksualumą. Viskas, ko siekė Kinsey/Rockefeller buvo ginama, finansuojama ir remiama Hefnerio Playboy ir to, kas sekė po jo. Viskas yra paremta vyriškosios visuomenės pavertinimu impotentiška (be galios). Kaip Hitleris stūmė super patino vyro modelį, tam, kad jį kontroliuotų, taip darė ir Hefner bei Kinsey. Visi vyrai yra padaromi impotentiškais, kai jie negali funkcionuoti šeimose su žmonomis, ginti savo moteris ir vaikus.“

Sunku iš karto atpažinti, kad Playboy yra gėjų socialinio inžineringo įrankis, bet jis toks yra. Dr. Reisman įrodinėja, kad visa pornografija yra iš esmės homoseksuali, kadangi sukurta vienų vyrų dėl kitų vyrų seksualinio pasitenkinimo. Praktiniu aspektu, klestinčios pornografijos industrijos egzistavimas tarnauja gėjams, kadangi moraliai ištvirkina vyrus, kurie ja naudojasi, padaro juos mažiau prieštaraujančius homoseksualumui ir skatina paremti viešąją politiką, kuri įteisina seksualinį hedonizmą. Pornografijos demonstravimas, ypač jauname amžiuje, gali tapti vartais į gėjų gyvenimo būdo perėmimą.

Tokiu pačiu būdu seksualinis palaidumas progresuoja dėl sėkmingos abortų industrijos. Sprendimas nužudyti savo negimusį vaiką verčia ieškoti moralinių kompromisų tiek vyrus, tiek moteris (jie nebekritikuoja kitų amoralaus elgesio ir sprendimų). Šis sprendimas garantuoja, kad nepageidaujamas vaikas kaip pasekmė nebesulaikys tų, kurie siekia seksualinės „laisvės“ už šeimos ribų. Tai paaiškina, kodėl homoseksualai, kurie negali natūraliai susilaukti vaikų kartu, yra vieni karingiausių abortų gynėjų.

Matyti, kad tai, kas atrodo atskiros ir nesusijusios kultūrinio karo sritys, iš tikrųjų yra viena. Gėjų etika yra hidra, kurios daugybė galvų yra gėjų teisės, santuokos, abortai, pornografija ir kitos socialinės blogybės. Mūsų, kaip žmonių, kurie siekia atkurti šeimos vertybes, užduotis yra pakirsti šią ideologinę seksualinio liberalizmo gyvatę, netgi jei mes turėsime nukauti kiekvieną jos nuodingą galvą.

Kodėl mes identifikuojame seksualinį palaidumą kaip gėjų etiką, kai jos destruktyviausi aspektai atrodo susiję su heteroseksualiu elgesiu? Dėl to, kad gėjų kaltė susijusi su plintančiu seksualiniu palaidumu visuomenėje ir yra artima narkotikų pardavinėtojams, netgi jei jie patys yra narkomanai, kurie savo nusikalstamu elgesiu naikina savo pačių bendruomenes.

Moterų įėjimas į seksualinės „laisvės“ pasaulį sukūrė daugybę socialinių poreikių: „išsivadavimas“ iš lūkesčių dėl santuokos ir vaikų (feministinis politinis judėjimas), kontracepcija pagal poreikį, abortas pagal poreikį ir galiausiai skyrybos „be kaltės“ (skyrybų įstatymų liberalizavimas 1970 m.).

Šios politikos rezultatas – gėjų tikslo pasiekimas, kuris buvo išreikštas Kinsey mokymuose: augantis santuokos denormalizavimas ir nemažėjantis seksualinio palaidumo normalizavimas. Statistiniai duomenys 1998 m. parodė, kad skyrybų skaičius nuo 1970 m. iki 1996 m. išaugo keturgubai, tuo tarpu kartu gyvenančių porų, kurios niekada nebuvo susituokusios, skyrybų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai.

Šių dramatiškų pokyčių pašalinis poveikis yra nusikalstamumo paaštrėjimas (ypač žiaurių nusikaltimų), seksualiniu būdu plintančių ligų daugėjimas, psichinių ligų ir chroniško šiurkštaus elgesio plitimas. Šie poveikiai paprastai randami pas žmones, kilusius iš nestabilių namų.

Šiandien mes susiduriame su dar didesne socialine degradacija. Stebime moraliai susipainiojusius 1960-ųjų kartos atstovus, kurie įrodinėja, kad santuoka gali teisėtai apimti homoseksualias sąjungas, plačią jų viziją dėl seksualinio elgesio, apimančią seksą tarp vaikų ir netgi tarp suaugusiųjų ir vaikų.

Yra ir kitos pasekmės laisviems žmonėms, kai vidinės moralinės ribos yra nuvertinamos, o savęs patenkinimas yra išaukštinamas. Tokia žemyn einanti spiralė, apimanti moralinį, politinį ir dvasinį tautos gyvenimą, gali baigtis socialine katastrofa, jei nebus stiprinama moralė, užtikrinamas jos progresas.

Keletas organizacijų (sąrašas nebaigtinis):

• Žmogaus teisių kampanija – veikia Vašingtone, orientuojasi į lobizmą ir viešuosius ryšius.
• Lambda Legal – orientuojasi į bylinėjimąsi ir teisinė gynybą.
• Lesbiečių ir gėjų tėvai ir draugai – dirba, kad homoseksualų draugus ir tėvus paverstų politiniais aktyvistais, prisidengdami „paramos grupėmis“
• Gėjų ir lesbiečių tinkamo švietimo tinklas – homoseksualių mokytojų, švietimo darbuotojų ir biurokratų tinklas, kuris dirba, kad homoseksualizuotų valstybines mokyklas.
• Gėjų teisingasis aljansas – valstybinis gėjų ir lesbiečių studentų klubų ir valstybinių mokyklų miestelių tinklas.
• Gėjų ir lesbiečių aljansas prieš šmeižtą – homoseksualų aktyvistai, dirbantys masinėse informacijos priemonėse, siekdami manipuliuoti viešąja nuomone ir nuslopinti šeimos instituto gynybą.
• Tarptautinė gėjų ir lesbiečių žmogaus teisių komisija.
• Kitos.