• „Homoseksualumas yra įgimtas ir normalus“
• „Homoseksualumo negalima pakeisti“
• „Heteroseksualūs vaikai negali tapti homoseksualūs“
• „Visas homoseksualumo neigimas yra motyvuojamas neapykantos ir baimės“
• „Homoseksualumas yra lygiavertis rasei, homoseksualumo atmetimas yra lygus rasizmui“
• „Homoseksualai yra bejėgės aukos, kurios reikalinga teisinė apsauga“
• „Homoseksualų tolerancija reikalauja priimti homoseksualų elgesį“
• „Homoseksualų savižudybės ir psichinės sveikatos problemos yra sukeltos socialinio nepritarimo jiems“

„Gėjams“ sekasi jų „teisių“ propagandos kampanija, kadangi jie naudojasi retorine manipuliacija, skatina diskusijas visuomenėje, tokiu būdu keičia ir formuoja jos nuomonę.

Galima nesunkiai pastebėti, kad dauguma „gėjų“ argumentų paremti klaidingomis prielaidomis ir tyčia naudojamais neapibrėžtais terminais. Visa tai „miglos pūtimas“.

Dažniausiai „gėjų“ naudojami terminai: homoseksualumas, seksualinė orientacija, heteroseksizmas, įvairovė, daugiakultūriškumas, diskriminacija, homofobija ir tolerancija. Šie terminai naudojami formuojant homoseksualumo problemą. Tai fonas, kuris pasirinktas, kad homoseksualus vaizduotų aukomis, o jų oponentus – engėjais. Tačiau visi „gėjų“ argumentai yra lengvai įrodomi, kaip nelogiški.

Homoseksualumo terminas atsirado visai ne taip, kaip dauguma įsivaizduoja. Iki 1986 m. homoseksualumas buvo apibrėžiamas kaip tos pačios lyties seksualiniai santykiai. Homoseksualas buvo apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi ar nori turėti tokius santykius.

Po 1986 m. „gėjų“ judėjimas pradėjo kitaip taikyti homoseksualumo apibrėžimą – kaip normalią ir įgimtą būseną, lygiavertę heteroseksualumui, visiškos laisvės pasirinkti savo elgesį būseną. Pagal naująjį apibrėžimą, teisingosios orientacijos žmonės gali pasirinkti tos pačios lyties santykius, o „gėjai“ gali pasirinkti priešingos lyties santykius be jokio jų tikrosios seksualinės orientacijos pakeitimo.

1986 m. „gėjai“ bandė Amerikoje įteisinti homoseksualistų pederastiją (sodomiją) kaip konstitucinę pamatinę asmeninio gyvenimo teisę, lygiavertę santuokiniams seksualiniams ryšiams. Aukščiausiasis teismas atmetė „gėjų“ argumentus.

Nepavykus legitimuoti homoseksualaus elgesio kaip pamatinės teisės, „gėjų“ judėjimas persiorientavo į kitą konstitucinę teisę: mažumos statusą. Aukščiausiasis teismas mažumos statusą pripažįsta tik tokios grupėms, kurios istoriškai yra patyrusios diskriminaciją; yra bejėgės, kad kovotų už save; yra apibrėžiamos nekintamomis charakteristikomis.

Tai ir yra atsakymas, siekiant suprasti, kodėl „gėjų“ judėjimas neigia, kad homoseksualumas yra pagrįstas elgesiu ir vietoj to, tvirtina, kad homoseksualumas yra įgimtas ir nepakeičiamas. Tai ne mokslas, o teisinė ir politinė strategija.

Problema ta, kad jie negali pagrįsti šio teiginio. Nėra jokių teisingų ir objektyvių priemonių, kad būtų įrodyta, ar asmuo yra iš prigimties homoseksualus, joks kraujo ar DNR testas negali įrodyti, kad žmogus yra „gėjus“. Netgi tie, kurie laiko save homoseksualais, negali įrodyti, kad jie nuoširdžiai tiki, jog homoseksualumas įgimtas. Jie tiesiog įrodinėja, kad homoseksualumas privalo būti įgimtas, nes niekas savo noru nepasirinktų būti „gėjumi“ ir patirti socialinę gėdą. Šis įrodymas klaidingas, kadangi daugelis žmonių pasirenka gyvenimo būdą, kurį kiti smerkia. Be to, yra daug homoseksualų, kurie pripažįsta, kad jų gyvenimo būdas yra savanoriškas pasirinkimas. Šis teiginys yra pagrįstas daugybe atliktų studijų Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ir Jungtinėse Valstijose, kurios atskleidžia, kad pirminiai homoseksualumo veiksniai kyla iš aplinkos, o ne genetikos.

Galiausiai, didžiausiam „gėjų“ propagandistų nustebimui, daug žmonių atsisako homoseksualumo ir tampa visiškai heteroseksualiais. Norintiems atsikratyti nepageidaujamo homoseksualumo yra naudojami efektyvūs gydymo metodai (Dr. Joseph Nicolosi ir kt.), kiti pasikeičia savaime, dar kitiems reikalinga dvasinė parama ir dalyvavimas grupėse (krikščioniškose, žydiškose, Romos katalikų).

Reikia pažymėti, kad kiekvienas seksas prievartaujant yra savanoriškas ir apima sąmoningą pasirinkimą. Žmogaus polinkis į vieną ar kitą seksualinę elgseną gali būti sąmoningai pasirinktas dėl tam tikrų priežasčių, bet jo didelis noras taip elgtis negali būti savaime pateisinamas. Jei tai būtų pateisinama, tai reikštų neištikimybės ir pedofilijos įteisinimą. Visuomenė turi teisę reikalauti iš žmonių valdyti žalingus norus, netgi jei tai sunku.

„Gėjų“ judėjimas negali įrodyti homoseksualumo biologinių priežasčių. Taigi teiginys, kad homoseksualu gimstama yra tiesiog hipotezė. Visuomenė neprivalo įrodyti, kad homoseksualumas nėra įgimtas. „Gėjų“ aktyvistai tai teigia ir to įrodymo našta turi išlikti jiems.

Nepaisant to, yra daugybė įrodymų, kad homoseksualumas nėra įgimtas. Yra reikšminga dalis vyrų ir moterų, buvusių homoseksualų, kurie apie tai patvirtina. Buvę „gėjai“ pakeitė savo gyvenimo būdą ir tapo heteroseksualiais savo noru.

Kodėl įgimtumo klausimas toks svarbus? Kadangi, jei homoseksualumas nėra įgimtas, vadinasi, jis yra įgyjamas. Jei jis gali būti įgyjamas, neturime leisti homoseksualumui įsiteisėti mūsų vaikų atžvilgiu. Turime apsaugoti savo vaikus nuo homoseksualumo kaip nesaugaus ir nenormalaus.

Apibendrinant, homoseksualumas yra tos pačios lyties seksualinė elgsena. Homoseksualas yra asmuo, kuris priima ar nori priimti šią elgseną.

Dėl savo vaikų ir visuomenės labo, turime nepriimti kitokio apibrėžimo ir atmesti „įgimtumo“ argumentą kaip nepagrįstą mokslu ir socialine realybe. Teisinga manyti tik, kad homoseksualumas yra įgyjamas. Turime kovoti ir nesileisti į diskusijas dėl homoseksualumo įgimtumo kaip prielaidos ir nedaryti jokių loginių nuolaidų.

„Orientacija“ apibūdina subjekto perspektyvą į objektą. Taigi seksualinė orientacija apibūdina asmens (subjekto) santykį į objektą, kuris traukia seksualiai: homoseksualas yra asmuo, orientuotas į tos pačios lyties asmenį, biseksualas – į abiejų lyčių asmenis, pedofilas – į vaiką, sadomazochistas – į skausmo suteikimą arba patyrimą ir t.t.

Pagal apibrėžimą, yra neribotas skaičius potencialių seksualių orientacijų. Tačiau „gėjų“ judėjimas oficialiai teigia, kad yra tik 4 orientacijos: heteroseksualai, homoseksualai, biseksualai ir translyčiai (transvestitai ir transseksualai). Kodėl? Kadangi pripažinimas kitų orientacijų, tokių kaip pedofilija, atkreips dėmesį ir poreikį atskirti orientaciją ir elgseną, kai pagrindinis seksualinės orientacijos teorijos tikslas yra įteisinti ir ginti homoseksualią elgseną, nuslepiant šį skirtumą.

Tai akivaizdžiausia antidiskriminacinėse politikose, kurios apima seksualinę orientaciją. Vyriausybės įtraukia seksualinę orientaciją į antidiskriminacinę politiką, kad apsaugotų minties ir kalbos laisvę, teigdami, kad seksualinė orientacija yra ne kas kita, kaip mąstymo būsena. Reikia gerbti žodžio ir minties laisvę, tačiau tokios politikos praktinis poveikis toks, kad įteisinama ir apsaugoma bet kokia seksualinė elgsena ir, ironiška, bet apribojama žodžio bei minties laisvė tų, kurie prieštarauja homoseksualumui. Pavyzdžiui, organizacijose, kuriose gali kurtis „gėjų“ ir lesbiečių grupės, uždrausta kurtis krikščioniškoms grupėms, kaip galinčioms sukurti nepatogią aplinką homoseksualams, kurie nori, kad būtų pritarta jų gyvensenai.

Kodėl svarbu atskirti orientaciją ir elgseną? Kadangi seksualinė elgsena turi rimtas visuomenines pasekmes, kurias visuomenė turi teisę ir įsipareigojimą reguliuoti. Priešingai, nėra jokio apibrėžto visuomenės įsitraukimo dėl seksualinės orientacijos. Netgi pedofilijos orientacija, kad ir kokia būtų bjauri, yra nežalinga, jei neveikia atvirai. Taigi homoseksualų orientacija yra reabilituojama.

Politikos kūrėjai turėtų pridėti vieną sakinį prie antidiskriminacinių įstatymų: „Ši politika nebus pagrindas įteisinti ar ginti bet kokį seksualinį elgesį, kuris turėtų būti reguliuojamas viešojo intereso.“ Teisė pareikšti seksualinę orientaciją automatiškai nesuteiks oficialaus leidimo tam tikram seksualiniam elgesiui.

Kita seksualinės orientacijos teorijos priežastis – sukurti kontekstą, kuriame homoseksualumas ir heteroseksualumas yra lygiaverčiai.  Šio lygiavertiškumo pripažinimas yra labai svarbus „gėjams“. Jis neutralizuoja sveikatos ir saugumo argumentus, nukreiptus prieš homoseksualumo įteisinimą.

Pavyzdžiui, neginčijamas faktas, kad homoseksualų seksualinis elgesys platina ligas. Tuomet „gėjų“ šalininkai teigia: „Heteroseksualai daro tą patį“. Tai nėra logiška homoseksualumo gynyba, kadangi du klaidingi teiginiai nereiškia vienos teisingos išvados. Tačiau tai argumentas, kuriuo homoseksualumas traktuojamas lygiaverčiai su heteroseksualumu, nors jie tokie nėra.

Priešingai nei homoseksualums, heteroseksualumas yra įgimtas. Visi žmonės (išimtis hermafroditai, gimę su moteriškomis ir vyriškomis genitalijomis) turi iš prigimties heteroseksualią reprodukcinę sistemą. Mes esame arba vyrai, arba moterys. Mūsų seksualiniai jausmai kyla dėl cheminių procesų, kurie užfiksuoti mūsų heteroseksualioje prigimtyje. Taigi vyro seksualinė orientacija į moterį (ir atvirkščiai) yra savaime normali ir natūrali. O vyro orientacija į vyrą ar moters – į moterį yra savaime nenormali ir nenatūrali. Kad  homoseksualumas būtų lygiavertis heteroseksualumui, jis turėtų būti užfiksuotas jo homoseksualioje fiziologijoje.

Iš tikrųjų, homoseksualumas yra niekas daugiau kaip vienos lyties asmenų elgsena, kurie iš prigimties ir nepakeičiamai yra heteroseksualūs. Taigi homoseksualumas yra biologiškai lygiavertis pedofilijai, sadomazochizmui, zoofilijai ir kitoms seksualinių iškrypimų formoms, arba elgesiui, kuris nukrypęs nuo normalių prigimtinių žmogaus funkcijų.

Kita „gėjų“ aktyvistų lygiavertiškumo prielaidos palaikymo priežastis yra ta, kad ji leidžia naudotis civilinėmis teisėmis, kuriomis nebūtų leista naudotis kitu atveju. Diskriminacija žmogaus teisių kontekste reiškia nelygiavertį elgesį su lygiavertėmis šalimis. Jei homoseksualai ir heteroseksualai yra laikomi lygiais, nesąžininga atmesti homoseksualus ir riboti jų teises. „Gėjų“ sofistai sugalvojo terminą „heteroseksizmas“, kad apibūdintų jį kaip „rasizmą“ homoseksualų atžvilgiu.

Antidiskriminacinė politika, pagrįsta seksualine orientacija, yra pirmas žingsnis į homoseksualų pergalę prieš bet kokią organizaciją, kadangi ji „apsupama“ progėjiškų prielaidų. Tai veda prie pripažinimo, kad homoseksualumas yra įgimtas, lygiavertis heteroseksualumui ir nusipelno specialios apsaugos, nepaisant moralės ir visuomenės sveikatos. Kritika ar nenoras priimti homoseksualų, gali būti laikoma politikos pažeidimu. Ten, kur tokia politika priimama, viso kito homoseksualų plano įgyvendinimas tampa garantuotu. Išvados yra daromos remiantis prielaidomis.