Bet kuris, kuris tiki, kad Dievo projektas yra geras, žino, kad veikimas pagal šį projektą atneš gerus rezultatus, o veikimas priešingai projektui atneš blogus rezultatus. Taigi krikščioniškoji prielaida yra ta, kad tai, kas normalu yra sveika, o tai, kas nenormalu, yra nesveika. „Gėjų“ gyvenimo būdo gynėjai įrodinėja, kad homoseksualumas yra įgimtas ir nekintamas.

Nereikia daug mokslinių įrodymų, kad patvirtintum tai, kas akivaizdu, tačiau jei stengsiesi prieštarauti tam, kas akivaizdu, tau reikės daugybės įrodymų. Nelaimei, „gėjų“ gynėjams yra labai mažai dalykų, kuriais jie pasikliauna, ir tie dalykai, kurie egzistuoja, yra jiems nepatikimi.

Dr. Jeffrey Satinover yra vienas iš žymiausių homoseksualumą tyrinėjančių mokslininkų Amerikoje, Nacionalinės Asociacijos homoseksualumo tyrimams ir terapijai (angl. National Association for the Research and Therapy of Homosexuality) narys, medicinos daktaras. Jis pakankamai įtikinamai įrodo, kad „progėjiškos“ studijos, kurios remiasi tvirtinimu, kad homoseksualumas nėra sutrikimas, yra apgaulingos.

Dauguma duomenų, naudojamų apgauti teismus, naudojami ir apgauti visuomenei. Pavyzdžiui, 1957 m. Evelyn Hooker studijoje „Vyriškojo homoseksualumo prisitaikymas“ buvo nemoksliškai įrodinėjama, jog homoseksualūs vyrai psichopatologiškai nesiskiria nuo heteroseksualių vyrų. Tyrime buvo naudota tik 30 asmenų imtis, eliminuojant asmenis, kurie serga psichinėmis ligomis, paskiriant (be profesionalios ekspertizės) 3 standartinius diagnostinius testus ir išmetant dviejų asmenų rezultatus (kadangi autorei nepatiko rezultatai), testo rezultatus įvertinant remiantis asmeniniais kriterijais, o ne standartinėmis tyrimų taisyklėmis. Hooker buvo ideologė, visą gyvenimą kovojusi už „gėjus“.  Ši studija yra „mokslo“, įrodinėjančio, kad „gėjai“ yra normalūs, kertinis akmuo ir buvo svarbiausia studija, kuria buvo remtasi išeliminuojant homoseksualumą iš psichinių sutrikimų sąrašo 1973 m.

Be to, svarbūs „gėjų“ normalumo „įrodymai“ randami ir Dr. Alfred Kinsey darbe. Tačiau šiandien Kinsey yra plačiai žinomas kaip mokslinis apgavikas (Dr. Judith Reisman atskleidė jo dviveidiškumą visuomenei ir to destruktyvias socialines pasekmes). Satinover pažymi, kad Kinsey buvo diskredituotas dėl nemokslinio imčių formavimo (jis naudojo kalinius ir nusikaltėlius), apklausiamųjų kankinimo ir papirkinėjimo, siekio socialiai įteisinti nenormalią seksualinę praktiką: homoseksualumą, pedofiliją, kraujomaišą ir zoofiliją. Kinsey turėjo homoseksualių santykių su keliais savo kolegomis ir galbūt praktikavo pedofiliją (jo eksperimentai su vaikais prilygo vaikų tvirkinimui). Jo kolegos tęsė jo žygius, siekdami normalizuoti šias praktikas.

Satinover parodo, kad visa mokslinė parama „gėjų normalumui“ yra naudojama siekiant suklaidinti ir yra paremta pasenusiais, minimaliais ir nepagrįstais duomenimis.

Saghir ir Robbins studijoje deklaruojama, kad homoseksualumas yra normalu. Šioje studijoje atrasti svarbūs atrankos technikos trūkumai: homoseksualūs respondentai buvo pasirenkami iš gėjų aktyvistų grupuočių, nuslepiant, kad jie gydomi nuo psichinių ligų, tuo tarpu heteroseksualai buvo imami iš bendros populiacijos. Atrankos technika atskleidžia, kad homoseksualų populiacija turi didesnį psichopatologijų laipsnį nei heteroseksualų. Taip pat buvo paskelbtos studijos, kuriose randama, jog homoseksualumas yra susijęs su alkoholizmu ir didesniu savižudybių laipsniu.

Cochran ir May studijoje randama, kad homoseksualai turi didesnį polinkį savižudybėms ir depresijai, rasta psichinio liguistumo tendencija, kuri nėra sukelta vien tik socialinės diskriminacijos. Susan Cochran atliko daugiau studijų, atskleidžiančių padidintą nerimą, nuotaikų kaitą tarp homoseksualų; didelį įvairių psichinių sveikatos ligų paplitimą tarp lesbiečių ir biseksualų.

Platūs mokslinių duomenų šaltiniai pateikti tinklapiuose www.narth.com, www.familyresearchinst.org.

Žemiau pateikiama 2001 m. studijos „Faktiniai duomenys apie homoseksualumą ir psichinę sveikatą“ (angl. Fact Sheet on Homosexuality and Mental Health) santrauka. Buvo apklausta 5.998 olandų, kurių amžius 18-64 m.

Studija atskleidė, kad lyginant su heteroseksualiais vyrais, vyrai, kurie pasirenka homoseksualizmą yra:

• 718% labiau nukentėję nuo nekontroliuojamų potraukių.
• 632% dažniau patiriantys agorafobiją (baimę išeiti iš namų, būti viešumoje).
• 421% labiau nukentėję nuo panikos pasireiškimo, socialinės fobijos.
• 375% labiau nukentėję nuo paprastų fobijų pasireiškimo.
• 311% dažniau patiriantys nuotaikų kaitą.
• 261% dažniau patiriantys nerimą.
• 270% labiau nukentėję nuo psichinių sutrikimų.
• 235% dažniau patiriantys didelę depresiją.

Lyginant su heteroseksualiomis moterimis, moterys, kurios pasirenka homoseksualizmą yra:

• 405% labiau nukentėjusios nuo pastovių sutrikimų.
• 241% dažniau patiriančios nuotaikų kaitą.
• 209% dažniau patiriančios du ar daugiau psichinių sutrikimų.

Apibendrinant, tyrimai pagrindžia prielaidą, kad žmonėms su tos pačios lyties elgsena yra didesnė rizika patirti sutrikimus. Psichinės sveikatos problemos nėra bendro socialinio nepriėmimo ar homoseksualios elgsenos stigmatizacijos rezultatas. Tai įrodo ir aukščiau pateikti rezultatai – juk Olandija yra laikoma tolerantiškiausia ir labiausiai homoseksualus priimančia valstybe pasaulyje.

Pirmiausia, egzistavimas daugybės pačių save identifikavusių homoseksualais visuomenėje, kai kurie jų susijungė į grupes, stengdamiesi ginti „buvusių gėjų“ teises. Tai sugriauna „gėjų“ nekintamumo argumentą. Organizacijos „Exodus International“ ir „Parents and Friends of Ex-Gays and Gays“ yra dvi žinomiausios „buvusių gėjų“ organizacijos tarp daugybės kitų.

Užuot pripažinęs šį faktą, „gėjų“ judėjimas atkakliai tvirtina, kad šie vyrai ir moterys tebėra homoseksualai, gyvenantys apgaulėje (nepaisant to fakto, kad dauguma „buvusių gėjų“ dabar yra vedę ir susilaukę vaikų). „Gėjai“ netgi sukūrė organizaciją, kuri stebi buvusius homoseksualus, laukdami, kol jie susvyruos ir džiaugiasi, kai kuris iš jų grįžta į homoseksualizmą. Tai ypatingas judėjimo aspektas, kuris priklauso ir nuo visuomenės tolerancijos alternatyviems gyvenimo būdams.

Antra, homoseksualumas yra būsena, kai seksualiai traukia tos pačios lyties asmenys, priešingai nei yra akivaizdžiai heteroseksualiu būdu sukurtas mūsų kūnas.

„Gėjų“ teisių gynėjai įrodinėja, kad homoseksualumas yra labai sunkiai išgydomas sutrikimas, taigi tolerancija šiems nukentėjusiesiems yra paprasčiausia žmogiška apsišvietusios visuomenės pozicija. Tačiau teigimas (be įrodymų), kad homoseksualumas yra pastovi ir neišgydoma būsena, kai jos apibrėžimas reiškia savo noru pasirinktą seksualinio elgesio formą, kurią bet kuris asmuo bet kada gali pasirinkti ir priimti, yra protingos ir mąstančios visuomenės įžeidimas.

Taigi grįžtame prie homoseksualumo apibrėžimo, kuris reiškia tos pačios lyties potraukį. „Gėjų“ aktyvistai turi informacijos, kuria remiasi įrodinėdami, kad homoseksualumas yra įgimtas, bet dauguma jų tyrimų yra atliktų su grubiais metodologiniais pažeidimais, o likusieji prieštarauja „gėjų“ aktyvistų teiginiams. Priešingai daugybė patikimų tyrimų įrodo, kad homoseksualumas nėra pastovi būsena. Dauguma, kurie patyrė homoseksualumą paauglystės metais, jau nuo 25 m. nebeturi šios problemos. Dauguma apklaustųjų pažymėjo, kad jiems labai padėjo terapija nuo homoseksualizmo.

Svarbiausia, kad nė vienas nėra ar netapo homoseksualu tokiu būdu, kurį deklaruoja „gėjų“ aktyvistai. Jie vaizduoja homoseksualumą ir heteroseksualumą kaip atskiras, nepriklausomas ir abipusiai nesuderinamas būsenas: žmogus yra arba vienas, arba kitas (jie ignoruoja biseksualumą šiame kontekste, kadangi jis neatitinka jų modelio). Realybėje, visi žmonės (išimtys hermafroditai, gimę su abiejų lyčių genitalijomis kaip genetine anomalija) yra heteroseksualūs, galintys mėgautis viena ar daugiau įvairių seksualinių nukrypimų formų, įskaitant homoseksualumą. „Homoseksualas“ yra tiesiog heteroseksualus asmuo, kuris patiria tos pačios lyties sekso malonumus ir pasirenka priimti šią būseną kaip vieną iš savo gyvenimo aspektų.

Yra trys priežastys, kodėl žmonės tampa homoseksualiais – seksualinis tvirkinimas (išnaudojimas) vaikystėje, lyties tapatumo supainiojimas ir maištas prieš valdžią.

1. Seksualinis išnaudojimas

Seksualinis išnaudojimas vaikystėje yra dažniausia homoseksualizmo priežastis. Vaikai yra sunkiai traumuojami seksualinio tvirkinimo ir ši trauma dažnai tampa rezultatu, kad suaugus priimamas homoseksualus gyvenimo būdas. Tai patvirtina „gėjų“ lyderių autobiografijos. Daug jų skelbia, kad patyrė seksualinį tvirkinimą vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje (nuo vokiškojo „gėjų“ judėjimo senelio Karl Heinrich Ulrichs iki amerikietiškojo „gėjų“ judėjimo tėvo Harry Hay ir daugybės kitų aktyvistų). Tačiau dauguma, kurie priėmė homoseksualumą, šių seksualinių susidūrimų nelaiko tvirkinimu ar išnaudojimu, bet dažniau abiem pusėms priimtinu seksu.

Kadangi tvirkinimas yra įprastas dalykas vyriškame homoseksualizme, koreliacija tarp vaikų seksualinio priekabiavimo ir suaugusiųjų lesbianizmo yra beveik universali. Tačiau seksualinį priekabiavimą ir prievartavimą daug dažniau vykdo vyrai nei moterys. Dauguma lesbiečių buvo prievartaujamos vyrų vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje. Graikų legenda apie Lesbo salą pateikia: Lesbas buvo šventovė, į kurią nebuvo leidžiami vyrai. Tokios „šventovės“ pasitaiko ir šiais laikais.

Žinoma, seksualinis išnaudojimas vaikystėje ne visada baigiasi homoseksualizmu suaugus. Yra daugybė žmonių, kurie patyrė išnaudojimą ir niekada netapo homoseksualais. Tačiau pastarųjų procentas labai mažas.

2. Lyties tapatumo supainiojimas

Antra labai dažna homoseksualizmo priežastis – lyties tapatumo supainiojimas.

Tik gimęs kūdikis palaipsniui suvokia save kaip asmenybę ir atsiskiria nuo motinos, supranta, kad jis ar ji ir mama yra atskiri žmonės. Tik vėliau apie 18 mėn. amžiaus, vaikas atranda, kad yra dviejų rūšių žmonės: mamos ir tėvai, moterys ir vyrai. Tuomet jis ar ji klausia: „Kuris iš jų esu aš?“. Normaliai, vaikas greitai ir teisingai identifikuoja savo lytį ir pradeda modeliuoti save kaip tos pačios lyties tėvą. Bet kai kurie vaikai susidaro klaidingą išvadą ir pradeda modeliuoti save kaip priešingos lyties tėvą. Manoma, kad tai sukelia emocinis nesaugumas dėl tos pačios lyties tėvo (pavyzdžiui, berniukas, kurio tėvas yra alkoholikas ir kuris muša motiną, arba kai motina yra labai valdinga ir tėvas yra labai pasyvus, nenori būti panašus į tėvą, bet nori būti panašus į mamą ir užuot modeliavęs vyriškąjį modelį, kopijuoja moteriškąjį pavyzdį).

Nėra nieko seksualaus, kai lyties tapatumas supainiojamas, ankstyvame amžiuje, tačiau vėlesniais metais, kai berniukai ir mergaitės lytiškai bręsta ir keičiasi jų tarpusavio bendravimas, tie kurie turi šį nukrypimą, mato seksualumą iš klaidingos perspektyvos. Neteisinga lyties tapatybė sukelia tai, kad, pavyzdžiui, berniukas siekia sekso lyg jis būtų mergaitė, orientuodamasis į vyrus kaip sekso objektus.

3. Maištas prieš valdžią

Rečiausia homoseksualumo priežastis – maištas prieš „valdžią“. Paprastai paaugliai maištauja prieš tėvus, tokie paaugliai gali sulaukti „progėjiškų“ aktyvistų paramos. Svarbu atkreipti dėmesį į žmones, su kuriais bendrauja vaikai, kuriuos patraukia drąsūs, išsiskiriantys, su nusistovėjusiomis pažiūromis kovojantys žmonės.

Faktas, kad kai kurie homoseksualai sutinka, kad homoseksualumas yra pasirinkimas, taip pat tai logiškai teisinga visiems, kurie identifikuoja save kaip „biseksualai“.