„Gėjų“ visuomenės vizija

Priešingai, krikščioniškosios vizijos centre – šeima pagrįsta visuomenė, kuri skatina kūrybiškumą, augina vaikus, rūpinasi šeimos nariais. Tokia visuomenė teikia sveikatą, ilgaamžiškumą, stabilumą, saugumą ir klestėjimą savo nariams. Bet tik atkakli gynyba ir išsaugojimas gali šią viziją paversti realybe. Krikščionys turi atkakliai kovoti su savo priešininkais, kad mūsų, o ne jų vizija nugalėtų. Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į vizijos pasiekimą, o ne kitų nugalėjimą. Tai svarbus skirtumas. Mes galime sustabdyti „gėjų“ santuokas ir tebeturėti byrančią visuomenę, pilną išardytų šeimų ir iškrypimų. Taigi turime būti kovingi ir labai aktyvūs šeimos gynėjai.

Ką reiškia būti šeimos gynėju (būti už šeimą)?

• Šeimos gynyba nereiškia, kad ji yra nukreipta prieš kažką, nors šeimos gynėjai yra prieš judėjimus ir institucijas, kurios kenkia šeimos gyvenimo saugumui.
• Būti už šeimą reiškia kovoti už natūralią šeimą, kokią sukūrė Dievas: vyrą, moterį ir jų vaikus, apsaugotus ir pašvęstus santuokos įsipareigojimais.
• Būti už šeimą reiškia ne tik šeimos instituto svarbos pripažinimą, bet ir įsipareigojimą užtikrinti visomis garbingomis priemonėmis jo kultūrinę viršenybę.
• Būti už šeimą reiškia skatinti susilaikymą iki vedybų, ištikimybę santuokoje ir tėvų atsidavimą savo vaikams.

Šeimos judėjimo prielaidos:

• Natūrali šeima, susidaranti iš vieno vyro, vienos moters ir jų pagimdytų arba įvaikintų vaikų yra civilizacijos pamatas. Ši tiesa yra pripažįstama daugumos tautų, kultūrų ir religijų per visą žmonijos istoriją.
• Heteroseksualumas yra įprastas visiems fiziškai normaliems žmogiškiems sutvėrimams. Mes esame vyras arba moteris su reprodukcine (dauginimosi) sistema, kuri tobulai pritaikyta priešingai lyčiai. Nėra „trečiosios“ lyties.
• Žmogaus lytinis potraukis atsiranda iš reprodukcinės psichologijos ir visas žmogaus seksualumas yra iš prigimties pagrįstas heteroseksualumu.
• Seksualinis impulsas yra viena iš galingiausių jėgų žmogaus gyvenime. Ji gali būti galingai kūrybinga arba naikinanti. Santuokos institutas konstruktyviai sulaiko ir nukreipia šią galią.
• Santuoka yra socialinis ir religinis institutas, sukurtas kad pajungtų sekso galią kūrybai ir gyvenimo praturtinimui, apsaugotų nuo žalos kitiems asmenims, šeimoms ir visuomenei. Be santuokos, natūralios šeimos yra linkusios į nestabilumą ir žlugimą, kadangi vyrai ir moterys yra lengviau nuviliojami iš šeimų į kitus seksualinius santykius. Seksualinė neištikimybė ir paleistuvavimas veda į išardytas šeimas, lytinių ligų plitimą, didesnį moterų ir vaikų skurdą, emocines traumas tarp šeimos narių, vedančias į smurtą, žudymą ir/ar savižudybes.
• Iširusios ar vieno tėvo šeimos yra didesnė tikimybė, kad išaugins emociškai sužalotus vaikus, kurie mažiau sėkmingi kurdami savo šeimas ir labiau linkę į patologinį ir antisocialinį elgesį: smurtą, narkotikus, alkoholį, nusikalstamumą, neišsimokslinimą, savižudybes, psichines ir sveikatos problemas.
• Santuoka pagrįsta visuomenė, kuri skatina susilaikyti nuo sekso iki vestuvių ir išlikti ištikimiems savo sutuoktiniui santuokoje gauna naudą iš didesnio šeimos stabilumo ir mažesnių socialinių problemų. Patirtis ir tyrimai patvirtina, kad pagarba natūralios šeimos modeliui, sukuria teigiamus rezultatus, tuo tarpu – modelio atmetimas sukuria neigiamus rezultatus.

Vyrai ir moterys yra fiziškai skirtingi. Šie skirtumai yra įgimti ir aiškiai pastebimi mūsų DNR bei akivaizdžiai suderinti, kad būtų pratęsta mūsų rūšis. Be išorinių seksualinių skirtumų, moters organai ir sistemos yra specialiai sukurtos nėštumui, gimdymui ir žindymui. Vyro fizinė jėga yra pritaikyta tam, kad suteiktų paramą ir apsaugą savo šeimai, kol moteris laukiasi, gimdo, žindo, augina vaikus.

Vyrai ir moterys yra psichologiškai skirtingi. Šie skirtumai papildo vieni kitus, t.y. jie leidžia vyrui ir moteriai vienodai, bet skirtingais būdais prisidėti prie šeimos, atliekant skirtingas užduotis. Moterys pasižymi santykių palaikymo, bendravimo gebėjimais, o vyrai – tikslo siekimo, veiklumo gebėjimais.

Užduočių pasidalinimas

Nors daug užduočių (vystyklų keitimas, tvarkymas) gali būti atliekamos abiejų tėvų vienodai, vyrai ir moterys dažnai specializuojasi, pasirinkdami vienas užduotis ir atsisakydami kitų užduočių. Vaikai mato, kaip tėvai pasidalina užduotis ir įsipareigoja vaikams bei vienas kitam, jų pasiryžimą panaudoti savo sugebėjimus ir padaryti viską, ką gali, kad tinkamai užaugintų vaikus.

Krikščioniškasis principas, kuriuo grindžiama užduočių pasidalinimo koncepcija yra vienybė, vienas kūnas. Nors kūnas sudarytas iš daugybės narių, tačiau visi jie yra vienas kūnas, dėl to funkcionuoja. Tai patvirtina ir Trejybė – trys asmenys (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia) yra atskiri nariai, tačiau visi veikia kaip Viena.

Abipusis pasitikėjimas

Kai vaikas mato užduočių pasidalinimą, jis taip pat mato, kad tėvai pasitiki vienas kitu, kad jie atliks savo paskirtas užduotis. Vaikas taip pat pastebi abipusį pasitikėjimą kritinių situacijų, nelaimių ar ligų atvejais. Vaikas mato, kad kiekvienas tėvas nori pasitikėti kitu ir nori, kad juo būtų pasitikima, nors nei vienas tėvas neturi realios kontrolės kitam (kokią, pavyzdžiui, turi darbdavys darbuotojui). Vaikas išmoksta, kad įmanoma pasitikėti žmogumi, kadangi jis laisva valia įsipareigojo.

Nesavanaudiškumas

Vaikai mato pavyzdžius, kaip vienas tėvas atsisako asmeninių reikalavimų, interesų ar norų kito tėvo naudai. Dažnai, pavyzdžiui, vienas tėvas pasisiūlo prižiūrėti vaiką tam, kad kitas galėtų dalyvauti kažkokiame renginyje. Vaikas mato, kad kiekvienas tėvas supranta ir įsijaučia į kito poreikius, netgi jei tie poreikiai labai skirtingi. Vaikas mato abu tėvus atsisakančius nuo daugybės dalykų tam, kad rūpintųsi savo vaikais.

Išteklių dalinimasis

Kiekvienoje šeimoje yra ištekliai (pinigai, laikas, automobilis ir pan.), kuriais turi būti dalinamasi. Tėvai dalinasi tarpusavyje ir skatina vaiką dalintis. Tėvai taip pat demonstruoja dalinimąsi giliais dalykais – jausmais, planais, svajonėmis, išgyvenimais ir sėkmėmis – dalinasi gyvenimu kartu, netgi jei vaikas mato, kad jie yra labai skirtingi žmonės.

Atsakomybė

Atsakomybė yra kita abipusio pasitikėjimo pusė, kai vienas tėvas prisiima vaidmenį šeimoje, jis/ji atlieka jį sąžiningai ir padaro viską, ką gali geriausia. Tėvai moko ir tikisi, kad vaikai bus atsakingi už tokius dalykus kaip namų ruoša, namų darbai. Jie taip pat moko vaikus naudoti savo talentus ir gebėjimus vykdant užduotis ir jausti pasitenkinimą jas įvykdžius.

Įsipareigojimas

Įsipareigojimas yra žmogaus pasiryžimas neapleisti kažko, nepaisant nepalankių aplinkybių ar pagundų dezertyruoti. Natūralios (normalios) šeimos pagrindas – santuokos sutartis – viso gyvenimo įsipareigojimas tarp vyro ir moters, turintis teisinį, socialinį ir dvasinį statusą. Šis įsipareigojimas prisiimamas visiškai nieko nežinant apie tai, kas bus ateityje. Nuo tėvų įsipareigojimo vienas kitam pereina jų įsipareigojimas savo vaikams. Vaikai savo ruožtu išmoksta įsipareigoti savo šeimai (vėliau kitiems žmonėms, užduotims, grupėms ir pan.) kaip saugumo ir gerovės šaltiniui, ištikimybės bei meilės objektui.

Savikontrolė

Tam kad šeima klestėtų, santuokiniai partneriai turi save kontroliuoti, kai iškyla konfliktai, skirtingi poreikiai. Vaikai yra labai jautrūs konfliktams, jų saugumo jausmas priklauso nuo tėvų gebėjimo valdyti konfliktus ir save kontroliuoti.

Nesant savikontrolės, žmonės tampa savimylomis, gobšais, pagyrūnais, arogantiškais, keikūnais, nepaklusniais, nedėkingais, bedieviais, nesugebančiais mylėti, nesutaikomais, pagiežingais liežuvautojais, brutaliais, nesivaldančiais, klastingais, neatsargiais, pasipūtusiais, ieškančiais malonumų.

Rūpinimasis

Vaikas to išmoksta, kai yra auklėjamas tėvo ir motinos. Praktiškai visi pagrindiniai žmogaus rūpinimosi gebėjimai įgyjami vaikystėje ir tai yra labai svarbu jo ateities gebėjimui rūpintis savo vaikais, sutuoktiniu ir senais tėvais. Šie įgūdžiai reikalingi ir tam, kad galėtum padėti kitiems žmonėms už šeimos ribų, kuriems reikalinga pagalba, pavyzdžiui pagyvenusiems kaimynams, nukentėjusiesiems, našlaičiams ir pan.

Normalios (natūralios) šeimos pagrindas

Homoseksualios poros yra pačios trumpalaikiškiausios (atlikti tyrimai skirtingose gėjus priimančiose visuomenėse rodo, kad tokių santykių trukmė yra iki 2 metų), be to dažniausiai nemonogaminės. Tokių „šeimų“ nariai išmoksta neįsipareigoti: laužomi pažadai, iširę santykiai ir maži lūkesčiai. Nors yra aukštas įsipareigojimo laipsnis tarp tėvo ir vaiko vieno tėvo šeimose, psichologinė „skylė“ dėl nesančio tėvo išlieka ir vaikas identifikuoja save su tuo, kuris pameta šeima arba su pamestuoju, tai atsiliepia vėliau pasitikint ir įsipareigojant santykiuose su kitu žmogumi. Našlių šeimos yra išimtis, kadangi nesančio tėvo įsipareigojimas nekvestionuojamas, o teigiami likusių šeimos narių jausmai jam leidžia išlaikyti pagarbą ir nematomą šio asmens buvimą šeimoje.

„Šeimose“ nėra savikontrolės elemento. Tyrimai rodo, kad kartu gyvenančios heteroseksualios ir homoseksualios poros dažniau patiria buitinį smurtą negu vedusios poros, o homoseksualai smurtą porose naudoja dažniau nei heteroseksualai. Vaikai iš smurtinių santykių mokosi ir vėliau kartoja smurtinį elgesį.

Savanaudiškumas yra integralus santykių be įsipareigojimų elementas, ypač homoseksualiuose santykiuose, kurie paprastai yra nemonogamiški ir pagrįsti kito partnerio išnaudojimu, kad papildytų savo lyties trūkumus ir patenkintų poreikius.

Akivaizdu, kad geresnis šeimos modelis yra tas, kurį sudaro priešingų lyčių atstovai, nes jis leidžia kiekvienam partneriui panaudoti daugiau vidinių išteklių ir energijos sprendžiant problemas, dalinantis ateitimi su kitu partneriui, koordinuojant tik tam tikrai lyčiai skirtas specifines roles ir sugebėjimus. Įsipareigojimo elementas yra ypač svarbus, kadangi leidžia šeimos nariams spręsti iškylančias problemas ir prisitaikyti vienam prie kito ilgu laikotarpiu.