Tokia šeima yra natūrali, kadangi pagrįsta žmogaus prigimtinėmis savybėmis: vyrai ir moterys skiriasi fiziologinėmis ir psichologinėmis savybėmis, kurios leidžia vyrui ir moteriai papildyti vienam kitą, daugintis ir praplėsti giminę.

Vaikai yra natūralus vyro ir moters sąjungos rezultatas. Gebėjimas pastoti ir auginti vaikus yra užfiksuotas fiziologinėje ir psichologinėje vyro ir moters prigimtyje. Kad vaikas užaugtų ir išgyventų kaip socialinės visuomenės narys, jis yra mokomas tėvų pavyzdžio, perima jų tarpusavio bendravimo modelį.

Santuoka nėra vien tik teisinė sutartis, sugalvota valdžios, kad sukurtų ir reguliuotų šeimas. Santuoka yra natūraliai atsiradęs socialinis institutas, skirtas apsaugoti normalią šeimą nuo jėgų (paleistuvavimas ir pan.), galinčių ją sugriauti. Santuoka tarnauja tam, kad padėtų vyrams ir moterims išbandymų ar pagundų momentais susilaikyti nuo polinkio būti neištikimiems, kovoti ir nepasiduoti. Santuoka yra natūralios šeimos logiška tąsa ir neatskiriama jos dalis.

Kai kurios poros gyvena kartu neįteisinę santuokos („susimetę“). Šios poros vadina save šeima, tačiau jų statistika yra labai niūri – lyginant su susituokusiomis poromis, kartu gyvenantys partneriai dažniau patiria neištikimybes, smurtą, turi mažesnes pajamas, aukštesnį depresijos laipsnį, didesnis jų skyrybų skaičius. Vaikai tokiuose namų ūkiuose yra labiau emociškai pažeidžiami ir turi elgesio sutrikimų, mažiau aktyvūs socialinėje veikloje, jiems yra didesnė rizika patirti fizinį ir seksualinį išnaudojimą, jie finansiškai vargingesni nei susituokusių tėvų šeimose.

Natūrali šeima konfliktuoja su „gėjų“ šeima, net jei ji įteisinta santuoka. Kadangi „gėjų“ sąjunga yra visiškai nenatūrali būsena. Homoseksualumas yra paleistuvavimo forma, o santuoka, priešingai – egzistuoja tam, kad apsaugotų nuo doroviškai pakrikusio elgesio.

Paleistuvavimas – tai seksualinės „laisvės“ pasirinkimas, užuot pasirinkus įsipareigojimą šeimai, ir apima visas seksualinių iškrypimų formas. Sanguliavimas (seksualiniai santykiai nesusituokus), neištikimybė (seksualiniai santykiai, pažeidžiant santuokos įsipareigojimus) ir kitos seksualinio elgesio formos, įskaitant homoseksualumą, kraujomaišą, pedofiliją ir pan. yra paleistuvavimo formos.

Paleistuvavimas daro didelę žalą žmogui ir aplinkiniams, tuo tarpu ištikimoje santuokoje partneriai patiria didesnį pasitenkinimą, sveikatą, saugumą ir laimę – tiek jie patys, tiek jų vaikai.

Didėjančio paleistuvavimo neigiamas poveikis visuomenei apima epidemiškai plintančias seksualiniu būdu perduodamas ligas, griūvančius tarpusavio santykius, padidėjusį nusikalstamumą, prievartavimus, psichinius sveikatos sutrikimus, visiškai neveiksmingą socialinės gerovės sistemą bei daugybę kitų problemų.

Šias problemas tam tikru laipsniu patiria ir į šeimą orientuotos visuomenės, tačiau šeimos vertybės yra priešnuodis paleistuvavimo nuodams.

„Gėjų“ visuomenės vizija

Priešingai, krikščioniškosios vizijos centre – šeima pagrįsta visuomenė, kuri skatina kūrybiškumą, augina vaikus, rūpinasi šeimos nariais. Tokia visuomenė teikia sveikatą, ilgaamžiškumą, stabilumą, saugumą ir klestėjimą savo nariams. Bet tik atkakli gynyba ir išsaugojimas gali šią viziją paversti realybe. Krikščionys turi atkakliai kovoti su savo priešininkais, kad mūsų, o ne jų vizija nugalėtų. Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į vizijos pasiekimą, o ne kitų nugalėjimą. Tai svarbus skirtumas. Mes galime sustabdyti „gėjų“ santuokas ir tebeturėti byrančią visuomenę, pilną išardytų šeimų ir iškrypimų. Taigi turime būti kovingi ir labai aktyvūs šeimos gynėjai.

Ką reiškia būti šeimos gynėju (būti už šeimą)?

• Šeimos gynyba nereiškia, kad ji yra nukreipta prieš kažką, nors šeimos gynėjai yra prieš judėjimus ir institucijas, kurios kenkia šeimos gyvenimo saugumui.
• Būti už šeimą reiškia kovoti už natūralią šeimą, kokią sukūrė Dievas: vyrą, moterį ir jų vaikus, apsaugotus ir pašvęstus santuokos įsipareigojimais.
• Būti už šeimą reiškia ne tik šeimos instituto svarbos pripažinimą, bet ir įsipareigojimą užtikrinti visomis garbingomis priemonėmis jo kultūrinę viršenybę.
• Būti už šeimą reiškia skatinti susilaikymą iki vedybų, ištikimybę santuokoje ir tėvų atsidavimą savo vaikams.

Šeimos judėjimo prielaidos:

• Natūrali šeima, susidaranti iš vieno vyro, vienos moters ir jų pagimdytų arba įvaikintų vaikų yra civilizacijos pamatas. Ši tiesa yra pripažįstama daugumos tautų, kultūrų ir religijų per visą žmonijos istoriją.
• Heteroseksualumas yra įprastas visiems fiziškai normaliems žmogiškiems sutvėrimams. Mes esame vyras arba moteris su reprodukcine (dauginimosi) sistema, kuri tobulai pritaikyta priešingai lyčiai. Nėra „trečiosios“ lyties.
• Žmogaus lytinis potraukis atsiranda iš reprodukcinės psichologijos ir visas žmogaus seksualumas yra iš prigimties pagrįstas heteroseksualumu.
• Seksualinis impulsas yra viena iš galingiausių jėgų žmogaus gyvenime. Ji gali būti galingai kūrybinga arba naikinanti. Santuokos institutas konstruktyviai sulaiko ir nukreipia šią galią.
• Santuoka yra socialinis ir religinis institutas, sukurtas kad pajungtų sekso galią kūrybai ir gyvenimo praturtinimui, apsaugotų nuo žalos kitiems asmenims, šeimoms ir visuomenei. Be santuokos, natūralios šeimos yra linkusios į nestabilumą ir žlugimą, kadangi vyrai ir moterys yra lengviau nuviliojami iš šeimų į kitus seksualinius santykius. Seksualinė neištikimybė ir paleistuvavimas veda į išardytas šeimas, lytinių ligų plitimą, didesnį moterų ir vaikų skurdą, emocines traumas tarp šeimos narių, vedančias į smurtą, žudymą ir/ar savižudybes.
• Iširusios ar vieno tėvo šeimos yra didesnė tikimybė, kad išaugins emociškai sužalotus vaikus, kurie mažiau sėkmingi kurdami savo šeimas ir labiau linkę į patologinį ir antisocialinį elgesį: smurtą, narkotikus, alkoholį, nusikalstamumą, neišsimokslinimą, savižudybes, psichines ir sveikatos problemas.
• Santuoka pagrįsta visuomenė, kuri skatina susilaikyti nuo sekso iki vestuvių ir išlikti ištikimiems savo sutuoktiniui santuokoje gauna naudą iš didesnio šeimos stabilumo ir mažesnių socialinių problemų. Patirtis ir tyrimai patvirtina, kad pagarba natūralios šeimos modeliui, sukuria teigiamus rezultatus, tuo tarpu – modelio atmetimas sukuria neigiamus rezultatus.

Vyrai ir moterys yra fiziškai skirtingi. Šie skirtumai yra įgimti ir aiškiai pastebimi mūsų DNR bei akivaizdžiai suderinti, kad būtų pratęsta mūsų rūšis. Be išorinių seksualinių skirtumų, moters organai ir sistemos yra specialiai sukurtos nėštumui, gimdymui ir žindymui. Vyro fizinė jėga yra pritaikyta tam, kad suteiktų paramą ir apsaugą savo šeimai, kol moteris laukiasi, gimdo, žindo, augina vaikus.

Vyrai ir moterys yra psichologiškai skirtingi. Šie skirtumai papildo vieni kitus, t.y. jie leidžia vyrui ir moteriai vienodai, bet skirtingais būdais prisidėti prie šeimos, atliekant skirtingas užduotis. Moterys pasižymi santykių palaikymo, bendravimo gebėjimais, o vyrai – tikslo siekimo, veiklumo gebėjimais.

Užduočių pasidalinimas

Nors daug užduočių (vystyklų keitimas, tvarkymas) gali būti atliekamos abiejų tėvų vienodai, vyrai ir moterys dažnai specializuojasi, pasirinkdami vienas užduotis ir atsisakydami kitų užduočių. Vaikai mato, kaip tėvai pasidalina užduotis ir įsipareigoja vaikams bei vienas kitam, jų pasiryžimą panaudoti savo sugebėjimus ir padaryti viską, ką gali, kad tinkamai užaugintų vaikus.

Krikščioniškasis principas, kuriuo grindžiama užduočių pasidalinimo koncepcija yra vienybė, vienas kūnas. Nors kūnas sudarytas iš daugybės narių, tačiau visi jie yra vienas kūnas, dėl to funkcionuoja. Tai patvirtina ir Trejybė – trys asmenys (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia) yra atskiri nariai, tačiau visi veikia kaip Viena.

Abipusis pasitikėjimas

Kai vaikas mato užduočių pasidalinimą, jis taip pat mato, kad tėvai pasitiki vienas kitu, kad jie atliks savo paskirtas užduotis. Vaikas taip pat pastebi abipusį pasitikėjimą kritinių situacijų, nelaimių ar ligų atvejais. Vaikas mato, kad kiekvienas tėvas nori pasitikėti kitu ir nori, kad juo būtų pasitikima, nors nei vienas tėvas neturi realios kontrolės kitam (kokią, pavyzdžiui, turi darbdavys darbuotojui). Vaikas išmoksta, kad įmanoma pasitikėti žmogumi, kadangi jis laisva valia įsipareigojo.

Nesavanaudiškumas

Vaikai mato pavyzdžius, kaip vienas tėvas atsisako asmeninių reikalavimų, interesų ar norų kito tėvo naudai. Dažnai, pavyzdžiui, vienas tėvas pasisiūlo prižiūrėti vaiką tam, kad kitas galėtų dalyvauti kažkokiame renginyje. Vaikas mato, kad kiekvienas tėvas supranta ir įsijaučia į kito poreikius, netgi jei tie poreikiai labai skirtingi. Vaikas mato abu tėvus atsisakančius nuo daugybės dalykų tam, kad rūpintųsi savo vaikais.

Išteklių dalinimasis

Kiekvienoje šeimoje yra ištekliai (pinigai, laikas, automobilis ir pan.), kuriais turi būti dalinamasi. Tėvai dalinasi tarpusavyje ir skatina vaiką dalintis. Tėvai taip pat demonstruoja dalinimąsi giliais dalykais – jausmais, planais, svajonėmis, išgyvenimais ir sėkmėmis – dalinasi gyvenimu kartu, netgi jei vaikas mato, kad jie yra labai skirtingi žmonės.

Atsakomybė

Atsakomybė yra kita abipusio pasitikėjimo pusė, kai vienas tėvas prisiima vaidmenį šeimoje, jis/ji atlieka jį sąžiningai ir padaro viską, ką gali geriausia. Tėvai moko ir tikisi, kad vaikai bus atsakingi už tokius dalykus kaip namų ruoša, namų darbai. Jie taip pat moko vaikus naudoti savo talentus ir gebėjimus vykdant užduotis ir jausti pasitenkinimą jas įvykdžius.

Įsipareigojimas

Įsipareigojimas yra žmogaus pasiryžimas neapleisti kažko, nepaisant nepalankių aplinkybių ar pagundų dezertyruoti. Natūralios (normalios) šeimos pagrindas – santuokos sutartis – viso gyvenimo įsipareigojimas tarp vyro ir moters, turintis teisinį, socialinį ir dvasinį statusą. Šis įsipareigojimas prisiimamas visiškai nieko nežinant apie tai, kas bus ateityje. Nuo tėvų įsipareigojimo vienas kitam pereina jų įsipareigojimas savo vaikams. Vaikai savo ruožtu išmoksta įsipareigoti savo šeimai (vėliau kitiems žmonėms, užduotims, grupėms ir pan.) kaip saugumo ir gerovės šaltiniui, ištikimybės bei meilės objektui.

Savikontrolė

Tam kad šeima klestėtų, santuokiniai partneriai turi save kontroliuoti, kai iškyla konfliktai, skirtingi poreikiai. Vaikai yra labai jautrūs konfliktams, jų saugumo jausmas priklauso nuo tėvų gebėjimo valdyti konfliktus ir save kontroliuoti.

Nesant savikontrolės, žmonės tampa savimylomis, gobšais, pagyrūnais, arogantiškais, keikūnais, nepaklusniais, nedėkingais, bedieviais, nesugebančiais mylėti, nesutaikomais, pagiežingais liežuvautojais, brutaliais, nesivaldančiais, klastingais, neatsargiais, pasipūtusiais, ieškančiais malonumų.

Rūpinimasis

Vaikas to išmoksta, kai yra auklėjamas tėvo ir motinos. Praktiškai visi pagrindiniai žmogaus rūpinimosi gebėjimai įgyjami vaikystėje ir tai yra labai svarbu jo ateities gebėjimui rūpintis savo vaikais, sutuoktiniu ir senais tėvais. Šie įgūdžiai reikalingi ir tam, kad galėtum padėti kitiems žmonėms už šeimos ribų, kuriems reikalinga pagalba, pavyzdžiui pagyvenusiems kaimynams, nukentėjusiesiems, našlaičiams ir pan.

Normalios (natūralios) šeimos pagrindas

Homoseksualios poros yra pačios trumpalaikiškiausios (atlikti tyrimai skirtingose gėjus priimančiose visuomenėse rodo, kad tokių santykių trukmė yra iki 2 metų), be to dažniausiai nemonogaminės. Tokių „šeimų“ nariai išmoksta neįsipareigoti: laužomi pažadai, iširę santykiai ir maži lūkesčiai. Nors yra aukštas įsipareigojimo laipsnis tarp tėvo ir vaiko vieno tėvo šeimose, psichologinė „skylė“ dėl nesančio tėvo išlieka ir vaikas identifikuoja save su tuo, kuris pameta šeima arba su pamestuoju, tai atsiliepia vėliau pasitikint ir įsipareigojant santykiuose su kitu žmogumi. Našlių šeimos yra išimtis, kadangi nesančio tėvo įsipareigojimas nekvestionuojamas, o teigiami likusių šeimos narių jausmai jam leidžia išlaikyti pagarbą ir nematomą šio asmens buvimą šeimoje.

„Šeimose“ nėra savikontrolės elemento. Tyrimai rodo, kad kartu gyvenančios heteroseksualios ir homoseksualios poros dažniau patiria buitinį smurtą negu vedusios poros, o homoseksualai smurtą porose naudoja dažniau nei heteroseksualai. Vaikai iš smurtinių santykių mokosi ir vėliau kartoja smurtinį elgesį.

Savanaudiškumas yra integralus santykių be įsipareigojimų elementas, ypač homoseksualiuose santykiuose, kurie paprastai yra nemonogamiški ir pagrįsti kito partnerio išnaudojimu, kad papildytų savo lyties trūkumus ir patenkintų poreikius.

Akivaizdu, kad geresnis šeimos modelis yra tas, kurį sudaro priešingų lyčių atstovai, nes jis leidžia kiekvienam partneriui panaudoti daugiau vidinių išteklių ir energijos sprendžiant problemas, dalinantis ateitimi su kitu partneriui, koordinuojant tik tam tikrai lyčiai skirtas specifines roles ir sugebėjimus. Įsipareigojimo elementas yra ypač svarbus, kadangi leidžia šeimos nariams spręsti iškylančias problemas ir prisitaikyti vienam prie kito ilgu laikotarpiu.

• „Homoseksualumas yra įgimtas ir normalus“
• „Homoseksualumo negalima pakeisti“
• „Heteroseksualūs vaikai negali tapti homoseksualūs“
• „Visas homoseksualumo neigimas yra motyvuojamas neapykantos ir baimės“
• „Homoseksualumas yra lygiavertis rasei, homoseksualumo atmetimas yra lygus rasizmui“
• „Homoseksualai yra bejėgės aukos, kurios reikalinga teisinė apsauga“
• „Homoseksualų tolerancija reikalauja priimti homoseksualų elgesį“
• „Homoseksualų savižudybės ir psichinės sveikatos problemos yra sukeltos socialinio nepritarimo jiems“

„Gėjams“ sekasi jų „teisių“ propagandos kampanija, kadangi jie naudojasi retorine manipuliacija, skatina diskusijas visuomenėje, tokiu būdu keičia ir formuoja jos nuomonę.

Galima nesunkiai pastebėti, kad dauguma „gėjų“ argumentų paremti klaidingomis prielaidomis ir tyčia naudojamais neapibrėžtais terminais. Visa tai „miglos pūtimas“.

Dažniausiai „gėjų“ naudojami terminai: homoseksualumas, seksualinė orientacija, heteroseksizmas, įvairovė, daugiakultūriškumas, diskriminacija, homofobija ir tolerancija. Šie terminai naudojami formuojant homoseksualumo problemą. Tai fonas, kuris pasirinktas, kad homoseksualus vaizduotų aukomis, o jų oponentus – engėjais. Tačiau visi „gėjų“ argumentai yra lengvai įrodomi, kaip nelogiški.

Homoseksualumo terminas atsirado visai ne taip, kaip dauguma įsivaizduoja. Iki 1986 m. homoseksualumas buvo apibrėžiamas kaip tos pačios lyties seksualiniai santykiai. Homoseksualas buvo apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi ar nori turėti tokius santykius.

Po 1986 m. „gėjų“ judėjimas pradėjo kitaip taikyti homoseksualumo apibrėžimą – kaip normalią ir įgimtą būseną, lygiavertę heteroseksualumui, visiškos laisvės pasirinkti savo elgesį būseną. Pagal naująjį apibrėžimą, teisingosios orientacijos žmonės gali pasirinkti tos pačios lyties santykius, o „gėjai“ gali pasirinkti priešingos lyties santykius be jokio jų tikrosios seksualinės orientacijos pakeitimo.

1986 m. „gėjai“ bandė Amerikoje įteisinti homoseksualistų pederastiją (sodomiją) kaip konstitucinę pamatinę asmeninio gyvenimo teisę, lygiavertę santuokiniams seksualiniams ryšiams. Aukščiausiasis teismas atmetė „gėjų“ argumentus.

Nepavykus legitimuoti homoseksualaus elgesio kaip pamatinės teisės, „gėjų“ judėjimas persiorientavo į kitą konstitucinę teisę: mažumos statusą. Aukščiausiasis teismas mažumos statusą pripažįsta tik tokios grupėms, kurios istoriškai yra patyrusios diskriminaciją; yra bejėgės, kad kovotų už save; yra apibrėžiamos nekintamomis charakteristikomis.

Tai ir yra atsakymas, siekiant suprasti, kodėl „gėjų“ judėjimas neigia, kad homoseksualumas yra pagrįstas elgesiu ir vietoj to, tvirtina, kad homoseksualumas yra įgimtas ir nepakeičiamas. Tai ne mokslas, o teisinė ir politinė strategija.

Problema ta, kad jie negali pagrįsti šio teiginio. Nėra jokių teisingų ir objektyvių priemonių, kad būtų įrodyta, ar asmuo yra iš prigimties homoseksualus, joks kraujo ar DNR testas negali įrodyti, kad žmogus yra „gėjus“. Netgi tie, kurie laiko save homoseksualais, negali įrodyti, kad jie nuoširdžiai tiki, jog homoseksualumas įgimtas. Jie tiesiog įrodinėja, kad homoseksualumas privalo būti įgimtas, nes niekas savo noru nepasirinktų būti „gėjumi“ ir patirti socialinę gėdą. Šis įrodymas klaidingas, kadangi daugelis žmonių pasirenka gyvenimo būdą, kurį kiti smerkia. Be to, yra daug homoseksualų, kurie pripažįsta, kad jų gyvenimo būdas yra savanoriškas pasirinkimas. Šis teiginys yra pagrįstas daugybe atliktų studijų Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ir Jungtinėse Valstijose, kurios atskleidžia, kad pirminiai homoseksualumo veiksniai kyla iš aplinkos, o ne genetikos.

Galiausiai, didžiausiam „gėjų“ propagandistų nustebimui, daug žmonių atsisako homoseksualumo ir tampa visiškai heteroseksualiais. Norintiems atsikratyti nepageidaujamo homoseksualumo yra naudojami efektyvūs gydymo metodai (Dr. Joseph Nicolosi ir kt.), kiti pasikeičia savaime, dar kitiems reikalinga dvasinė parama ir dalyvavimas grupėse (krikščioniškose, žydiškose, Romos katalikų).

Reikia pažymėti, kad kiekvienas seksas prievartaujant yra savanoriškas ir apima sąmoningą pasirinkimą. Žmogaus polinkis į vieną ar kitą seksualinę elgseną gali būti sąmoningai pasirinktas dėl tam tikrų priežasčių, bet jo didelis noras taip elgtis negali būti savaime pateisinamas. Jei tai būtų pateisinama, tai reikštų neištikimybės ir pedofilijos įteisinimą. Visuomenė turi teisę reikalauti iš žmonių valdyti žalingus norus, netgi jei tai sunku.

„Gėjų“ judėjimas negali įrodyti homoseksualumo biologinių priežasčių. Taigi teiginys, kad homoseksualu gimstama yra tiesiog hipotezė. Visuomenė neprivalo įrodyti, kad homoseksualumas nėra įgimtas. „Gėjų“ aktyvistai tai teigia ir to įrodymo našta turi išlikti jiems.

Nepaisant to, yra daugybė įrodymų, kad homoseksualumas nėra įgimtas. Yra reikšminga dalis vyrų ir moterų, buvusių homoseksualų, kurie apie tai patvirtina. Buvę „gėjai“ pakeitė savo gyvenimo būdą ir tapo heteroseksualiais savo noru.

Kodėl įgimtumo klausimas toks svarbus? Kadangi, jei homoseksualumas nėra įgimtas, vadinasi, jis yra įgyjamas. Jei jis gali būti įgyjamas, neturime leisti homoseksualumui įsiteisėti mūsų vaikų atžvilgiu. Turime apsaugoti savo vaikus nuo homoseksualumo kaip nesaugaus ir nenormalaus.

Apibendrinant, homoseksualumas yra tos pačios lyties seksualinė elgsena. Homoseksualas yra asmuo, kuris priima ar nori priimti šią elgseną.

Dėl savo vaikų ir visuomenės labo, turime nepriimti kitokio apibrėžimo ir atmesti „įgimtumo“ argumentą kaip nepagrįstą mokslu ir socialine realybe. Teisinga manyti tik, kad homoseksualumas yra įgyjamas. Turime kovoti ir nesileisti į diskusijas dėl homoseksualumo įgimtumo kaip prielaidos ir nedaryti jokių loginių nuolaidų.

„Orientacija“ apibūdina subjekto perspektyvą į objektą. Taigi seksualinė orientacija apibūdina asmens (subjekto) santykį į objektą, kuris traukia seksualiai: homoseksualas yra asmuo, orientuotas į tos pačios lyties asmenį, biseksualas – į abiejų lyčių asmenis, pedofilas – į vaiką, sadomazochistas – į skausmo suteikimą arba patyrimą ir t.t.

Pagal apibrėžimą, yra neribotas skaičius potencialių seksualių orientacijų. Tačiau „gėjų“ judėjimas oficialiai teigia, kad yra tik 4 orientacijos: heteroseksualai, homoseksualai, biseksualai ir translyčiai (transvestitai ir transseksualai). Kodėl? Kadangi pripažinimas kitų orientacijų, tokių kaip pedofilija, atkreips dėmesį ir poreikį atskirti orientaciją ir elgseną, kai pagrindinis seksualinės orientacijos teorijos tikslas yra įteisinti ir ginti homoseksualią elgseną, nuslepiant šį skirtumą.

Tai akivaizdžiausia antidiskriminacinėse politikose, kurios apima seksualinę orientaciją. Vyriausybės įtraukia seksualinę orientaciją į antidiskriminacinę politiką, kad apsaugotų minties ir kalbos laisvę, teigdami, kad seksualinė orientacija yra ne kas kita, kaip mąstymo būsena. Reikia gerbti žodžio ir minties laisvę, tačiau tokios politikos praktinis poveikis toks, kad įteisinama ir apsaugoma bet kokia seksualinė elgsena ir, ironiška, bet apribojama žodžio bei minties laisvė tų, kurie prieštarauja homoseksualumui. Pavyzdžiui, organizacijose, kuriose gali kurtis „gėjų“ ir lesbiečių grupės, uždrausta kurtis krikščioniškoms grupėms, kaip galinčioms sukurti nepatogią aplinką homoseksualams, kurie nori, kad būtų pritarta jų gyvensenai.

Kodėl svarbu atskirti orientaciją ir elgseną? Kadangi seksualinė elgsena turi rimtas visuomenines pasekmes, kurias visuomenė turi teisę ir įsipareigojimą reguliuoti. Priešingai, nėra jokio apibrėžto visuomenės įsitraukimo dėl seksualinės orientacijos. Netgi pedofilijos orientacija, kad ir kokia būtų bjauri, yra nežalinga, jei neveikia atvirai. Taigi homoseksualų orientacija yra reabilituojama.

Politikos kūrėjai turėtų pridėti vieną sakinį prie antidiskriminacinių įstatymų: „Ši politika nebus pagrindas įteisinti ar ginti bet kokį seksualinį elgesį, kuris turėtų būti reguliuojamas viešojo intereso.“ Teisė pareikšti seksualinę orientaciją automatiškai nesuteiks oficialaus leidimo tam tikram seksualiniam elgesiui.

Kita seksualinės orientacijos teorijos priežastis – sukurti kontekstą, kuriame homoseksualumas ir heteroseksualumas yra lygiaverčiai.  Šio lygiavertiškumo pripažinimas yra labai svarbus „gėjams“. Jis neutralizuoja sveikatos ir saugumo argumentus, nukreiptus prieš homoseksualumo įteisinimą.

Pavyzdžiui, neginčijamas faktas, kad homoseksualų seksualinis elgesys platina ligas. Tuomet „gėjų“ šalininkai teigia: „Heteroseksualai daro tą patį“. Tai nėra logiška homoseksualumo gynyba, kadangi du klaidingi teiginiai nereiškia vienos teisingos išvados. Tačiau tai argumentas, kuriuo homoseksualumas traktuojamas lygiaverčiai su heteroseksualumu, nors jie tokie nėra.

Priešingai nei homoseksualums, heteroseksualumas yra įgimtas. Visi žmonės (išimtis hermafroditai, gimę su moteriškomis ir vyriškomis genitalijomis) turi iš prigimties heteroseksualią reprodukcinę sistemą. Mes esame arba vyrai, arba moterys. Mūsų seksualiniai jausmai kyla dėl cheminių procesų, kurie užfiksuoti mūsų heteroseksualioje prigimtyje. Taigi vyro seksualinė orientacija į moterį (ir atvirkščiai) yra savaime normali ir natūrali. O vyro orientacija į vyrą ar moters – į moterį yra savaime nenormali ir nenatūrali. Kad  homoseksualumas būtų lygiavertis heteroseksualumui, jis turėtų būti užfiksuotas jo homoseksualioje fiziologijoje.

Iš tikrųjų, homoseksualumas yra niekas daugiau kaip vienos lyties asmenų elgsena, kurie iš prigimties ir nepakeičiamai yra heteroseksualūs. Taigi homoseksualumas yra biologiškai lygiavertis pedofilijai, sadomazochizmui, zoofilijai ir kitoms seksualinių iškrypimų formoms, arba elgesiui, kuris nukrypęs nuo normalių prigimtinių žmogaus funkcijų.

Kita „gėjų“ aktyvistų lygiavertiškumo prielaidos palaikymo priežastis yra ta, kad ji leidžia naudotis civilinėmis teisėmis, kuriomis nebūtų leista naudotis kitu atveju. Diskriminacija žmogaus teisių kontekste reiškia nelygiavertį elgesį su lygiavertėmis šalimis. Jei homoseksualai ir heteroseksualai yra laikomi lygiais, nesąžininga atmesti homoseksualus ir riboti jų teises. „Gėjų“ sofistai sugalvojo terminą „heteroseksizmas“, kad apibūdintų jį kaip „rasizmą“ homoseksualų atžvilgiu.

Antidiskriminacinė politika, pagrįsta seksualine orientacija, yra pirmas žingsnis į homoseksualų pergalę prieš bet kokią organizaciją, kadangi ji „apsupama“ progėjiškų prielaidų. Tai veda prie pripažinimo, kad homoseksualumas yra įgimtas, lygiavertis heteroseksualumui ir nusipelno specialios apsaugos, nepaisant moralės ir visuomenės sveikatos. Kritika ar nenoras priimti homoseksualų, gali būti laikoma politikos pažeidimu. Ten, kur tokia politika priimama, viso kito homoseksualų plano įgyvendinimas tampa garantuotu. Išvados yra daromos remiantis prielaidomis.

Pradžioje tikslas buvo tolerancija. Tolerancija – tai „teisė būti paliktam vienam“. Tai buvo Karl Heinrichs Ulrichs tikslas, kai jis mėgino dekriminalizuoti homoseksualų pederastiją (sodomiją) Vokietijoje. Tai taip pat buvo ankstyvosios Mattachine bendruomenės ir Harry Hay tikslas. Tolerancija yra santykinė. Iš suteikiančiojo perspektyvos, tolerancija reiškia priėmimą to, ko mes nemėgstame, siekdami išsaugoti mandagumo atmosferą. Tolerancijos laipsnis kinta, priklausomai nuo to, ką mes esame prašomi toleruoti. Pavyzdžiui, mes rodome didelę toleranciją minties laisvei ir mažą toleranciją žalingam visuomenės elgesiui. Tai buvo „gėjų“ tikslas iš pat pradžių, tačiau tai jau nebėra jų tikslas.

Gavęs toleranciją, „gėjų“ judėjimas pradėjo reikalauti socialinio pritarimo. Pritarimas yra daugiau nei tolerancija. Tai integracija į visuomenę, nebūtinai lygiais pagrindais visais aspektais, tačiau bent jau be atviro nepritarimo. Pritarimo reikalavimas prasidėjo po to, kai „gėjai“ sėkmingai eliminavo homoseksualumą iš oficialaus psichinių sutrikimų sąrašo Amerikos Psichiatrijos Asociacijoje. Prieš šį politinį ėjimą, visuomenė turėjo patikimą pateisinimą neigti homoseksualumo priimtinumą, kadangi buvo oficialiai pripažintas jo žalingumas. Po šio žingsnio, homoseksualumas nebebuvo žalingas visuomenei, tapo „normalus“, o homoseksualai galėjo naudoti egzistuojančius civilinių teisių įstatymus, kad uždraustų diskriminaciją prieš juos.

„Gėjams“ pritarimas reiškia teisę reikalauti lygybės visose viešo gyvenimo sferose. Homoseksualų aktyvistai atvirai ėjo į visas įtakingas sritis, tokias kaip švietimas, politika, žiniasklaida ir dabar dirba tam, kad šios sritys atitiktų jų ideologiją, nukreiptą prieš šeimą.  Lygybė šiame kontekste reiškia eliminavimą visų pranašumų, kuriuos turi „heteroseksualai“. Pavyzdžiui, „heteroseksualų“ žodžiai ir frazės „mama ir tėtis“, „vyras ir žmona“ yra pakeičiami „partneris A ir partneris B“, ir homoseksualiems partneriams leidžiama įsivaikinti vaikus. Visuomenės pritarimas homoseksualumui kinta skirtingose vietose ir „gėjų“ judėjimas susiduria su įvairiu pasipriešinimu. Tačiau, iš esmės visur, kur homoseksualų judėjimas dislokavo savo aktyvistus, socialinės tendencijos yra „progėjiškos“.

Ten, kur „gėjai“ savo politine galia pasiekė didžiausią pritarimo jiems lygį, jų tikslas išaugo į reikalavimą palankaus statuso. Šis lygis apima aktyvų valdžios skatinimą, teigiant, kad homoseksualumas yra socialiu požiūriu geras, lygus ar pranašesnis už heteroseksualumą ir valstybinį projektų ir grupių finansavimą, skirtą paremti „gėjų“ tikslus. Paprasčiausias pritarimas homoseksualams, sudaro prielaidas įsigalėti homoseksualų gyvenimo būdui, švęsti jiems savo pergalę organizuojant „Gėjų“ paradus, didinant pinigų srautus į „gėjų“ organizacijas iš vyriausybių, privačių įmonių ir ne pelno organizacijų, kurios yra kontroliuojamos „gėjų“ ir jų sąjungininkų.