Ką apie homoseksualumą sako mokslas: normalu ar ne?

Dr. Charles King rašė, kad „normalumas“ – tai, kas veikia pagal projektą. Šis loginis pastebėjimas siejasi ir su krikščioniškąja homoseksualumo perspektyva, kuri bene geriausiai išreikšta Popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris tai pavadino „iš esmės sutrikusia“ padėtimi (kadangi tai nukrypsta nuo akivaizdaus pagal heteroseksualų projektą sukurto žmogaus kūno). Šia prasme „sutrikęs“ ir „nenormalus“ yra sinonimai.

Bet kuris, kuris tiki, kad Dievo projektas yra geras, žino, kad veikimas pagal šį projektą atneš gerus rezultatus, o veikimas priešingai projektui atneš blogus rezultatus. Taigi krikščioniškoji prielaida yra ta, kad tai, kas normalu yra sveika, o tai, kas nenormalu, yra nesveika. „Gėjų“ gyvenimo būdo gynėjai įrodinėja, kad homoseksualumas yra įgimtas ir nekintamas.

Nereikia daug mokslinių įrodymų, kad patvirtintum tai, kas akivaizdu, tačiau jei stengsiesi prieštarauti tam, kas akivaizdu, tau reikės daugybės įrodymų. Nelaimei, „gėjų“ gynėjams yra labai mažai dalykų, kuriais jie pasikliauna, ir tie dalykai, kurie egzistuoja, yra jiems nepatikimi.

Dr. Jeffrey Satinover yra vienas iš žymiausių homoseksualumą tyrinėjančių mokslininkų Amerikoje, Nacionalinės Asociacijos homoseksualumo tyrimams ir terapijai (angl. National Association for the Research and Therapy of Homosexuality) narys, medicinos daktaras. Jis pakankamai įtikinamai įrodo, kad „progėjiškos“ studijos, kurios remiasi tvirtinimu, kad homoseksualumas nėra sutrikimas, yra apgaulingos.

Dauguma duomenų, naudojamų apgauti teismus, naudojami ir apgauti visuomenei. Pavyzdžiui, 1957 m. Evelyn Hooker studijoje „Vyriškojo homoseksualumo prisitaikymas“ buvo nemoksliškai įrodinėjama, jog homoseksualūs vyrai psichopatologiškai nesiskiria nuo heteroseksualių vyrų. Tyrime buvo naudota tik 30 asmenų imtis, eliminuojant asmenis, kurie serga psichinėmis ligomis, paskiriant (be profesionalios ekspertizės) 3 standartinius diagnostinius testus ir išmetant dviejų asmenų rezultatus (kadangi autorei nepatiko rezultatai), testo rezultatus įvertinant remiantis asmeniniais kriterijais, o ne standartinėmis tyrimų taisyklėmis. Hooker buvo ideologė, visą gyvenimą kovojusi už „gėjus“.  Ši studija yra „mokslo“, įrodinėjančio, kad „gėjai“ yra normalūs, kertinis akmuo ir buvo svarbiausia studija, kuria buvo remtasi išeliminuojant homoseksualumą iš psichinių sutrikimų sąrašo 1973 m.

Be to, svarbūs „gėjų“ normalumo „įrodymai“ randami ir Dr. Alfred Kinsey darbe. Tačiau šiandien Kinsey yra plačiai žinomas kaip mokslinis apgavikas (Dr. Judith Reisman atskleidė jo dviveidiškumą visuomenei ir to destruktyvias socialines pasekmes). Satinover pažymi, kad Kinsey buvo diskredituotas dėl nemokslinio imčių formavimo (jis naudojo kalinius ir nusikaltėlius), apklausiamųjų kankinimo ir papirkinėjimo, siekio socialiai įteisinti nenormalią seksualinę praktiką: homoseksualumą, pedofiliją, kraujomaišą ir zoofiliją. Kinsey turėjo homoseksualių santykių su keliais savo kolegomis ir galbūt praktikavo pedofiliją (jo eksperimentai su vaikais prilygo vaikų tvirkinimui). Jo kolegos tęsė jo žygius, siekdami normalizuoti šias praktikas.

Satinover parodo, kad visa mokslinė parama „gėjų normalumui“ yra naudojama siekiant suklaidinti ir yra paremta pasenusiais, minimaliais ir nepagrįstais duomenimis.

Saghir ir Robbins studijoje deklaruojama, kad homoseksualumas yra normalu. Šioje studijoje atrasti svarbūs atrankos technikos trūkumai: homoseksualūs respondentai buvo pasirenkami iš gėjų aktyvistų grupuočių, nuslepiant, kad jie gydomi nuo psichinių ligų, tuo tarpu heteroseksualai buvo imami iš bendros populiacijos. Atrankos technika atskleidžia, kad homoseksualų populiacija turi didesnį psichopatologijų laipsnį nei heteroseksualų. Taip pat buvo paskelbtos studijos, kuriose randama, jog homoseksualumas yra susijęs su alkoholizmu ir didesniu savižudybių laipsniu.

Cochran ir May studijoje randama, kad homoseksualai turi didesnį polinkį savižudybėms ir depresijai, rasta psichinio liguistumo tendencija, kuri nėra sukelta vien tik socialinės diskriminacijos. Susan Cochran atliko daugiau studijų, atskleidžiančių padidintą nerimą, nuotaikų kaitą tarp homoseksualų; didelį įvairių psichinių sveikatos ligų paplitimą tarp lesbiečių ir biseksualų.

Platūs mokslinių duomenų šaltiniai pateikti tinklapiuose www.narth.com, www.familyresearchinst.org.

Žemiau pateikiama 2001 m. studijos „Faktiniai duomenys apie homoseksualumą ir psichinę sveikatą“ (angl. Fact Sheet on Homosexuality and Mental Health) santrauka. Buvo apklausta 5.998 olandų, kurių amžius 18-64 m.

Studija atskleidė, kad lyginant su heteroseksualiais vyrais, vyrai, kurie pasirenka homoseksualizmą yra:

  • 718% labiau nukentėję nuo nekontroliuojamų potraukių.
  • 632% dažniau patiriantys agorafobiją (baimę išeiti iš namų, būti viešumoje).
  • 421% labiau nukentėję nuo panikos pasireiškimo, socialinės fobijos.
  • 375% labiau nukentėję nuo paprastų fobijų pasireiškimo.
  • 311% dažniau patiriantys nuotaikų kaitą.
  • 261% dažniau patiriantys nerimą.
  • 270% labiau nukentėję nuo psichinių sutrikimų.
  • 235% dažniau patiriantys didelę depresiją.

Lyginant su heteroseksualiomis moterimis, moterys, kurios pasirenka homoseksualizmą yra:

  • 405% labiau nukentėjusios nuo pastovių sutrikimų.
  • 241% dažniau patiriančios nuotaikų kaitą.
  • 209% dažniau patiriančios du ar daugiau psichinių sutrikimų.

Apibendrinant, tyrimai pagrindžia prielaidą, kad žmonėms su tos pačios lyties elgsena yra didesnė rizika patirti sutrikimus. Psichinės sveikatos problemos nėra bendro socialinio nepriėmimo ar homoseksualios elgsenos stigmatizacijos rezultatas. Tai įrodo ir aukščiau pateikti rezultatai – juk Olandija yra laikoma tolerantiškiausia ir labiausiai homoseksualus priimančia valstybe pasaulyje.