Ko moko nenatūrali (nenormali) „šeima“?

Normalios (natūralios) šeimos pagrindas – monogaminė heteroseksuali santuoka. Visuomenėje yra ir kitos socialinės grupuotės, kurios vadina save „šeima“ – tai kartu ne santuokoje gyvenančios heteroseksualios poros be vaikų ar su vaikais iš ankstesnių santykių; tos pačios lyties poros be vaikų, su įsivaikintais vaikais ar vaikais iš ankstesnių santykių; vieniši asmenys (paprastai moterys) su savo ar įsivaikintais vaikais, nenorintys jų auginti pilnoje dviejų tėvų šeimoje. Statistika rodo, kad pastarosioms grupuotėms yra bendras vienas dalykas – trumpalaikiškumas. Lyginant su santuoka pagrįstomis šeimomis, netgi esant dideliam skyrybų skaičiui, tokios grupuotės yra trumpalaikės.

Homoseksualios poros yra pačios trumpalaikiškiausios (atlikti tyrimai skirtingose gėjus priimančiose visuomenėse rodo, kad tokių santykių trukmė yra iki 2 metų), be to dažniausiai nemonogaminės. Tokių „šeimų“ nariai išmoksta neįsipareigoti: laužomi pažadai, iširę santykiai ir maži lūkesčiai. Nors yra aukštas įsipareigojimo laipsnis tarp tėvo ir vaiko vieno tėvo šeimose, psichologinė „skylė“ dėl nesančio tėvo išlieka ir vaikas identifikuoja save su tuo, kuris pameta šeima arba su pamestuoju, tai atsiliepia vėliau pasitikint ir įsipareigojant santykiuose su kitu žmogumi. Našlių šeimos yra išimtis, kadangi nesančio tėvo įsipareigojimas nekvestionuojamas, o teigiami likusių šeimos narių jausmai jam leidžia išlaikyti pagarbą ir nematomą šio asmens buvimą šeimoje.

„Šeimose“ nėra savikontrolės elemento. Tyrimai rodo, kad kartu gyvenančios heteroseksualios ir homoseksualios poros dažniau patiria buitinį smurtą negu vedusios poros, o homoseksualai smurtą porose naudoja dažniau nei heteroseksualai. Vaikai iš smurtinių santykių mokosi ir vėliau kartoja smurtinį elgesį.

Savanaudiškumas yra integralus santykių be įsipareigojimų elementas, ypač homoseksualiuose santykiuose, kurie paprastai yra nemonogamiški ir pagrįsti kito partnerio išnaudojimu, kad papildytų savo lyties trūkumus ir patenkintų poreikius.

Akivaizdu, kad geresnis šeimos modelis yra tas, kurį sudaro priešingų lyčių atstovai, nes jis leidžia kiekvienam partneriui panaudoti daugiau vidinių išteklių ir energijos sprendžiant problemas, dalinantis ateitimi su kitu partneriui, koordinuojant tik tam tikrai lyčiai skirtas specifines roles ir sugebėjimus. Įsipareigojimo elementas yra ypač svarbus, kadangi leidžia šeimos nariams spręsti iškylančias problemas ir prisitaikyti vienam prie kito ilgu laikotarpiu.