Seksualinė orientacija

„Seksualinė orientacija“ yra labai dviprasmis terminas, naudojamas remiantis klaidingomis prielaidomis.

„Orientacija“ apibūdina subjekto perspektyvą į objektą. Taigi seksualinė orientacija apibūdina asmens (subjekto) santykį į objektą, kuris traukia seksualiai: homoseksualas yra asmuo, orientuotas į tos pačios lyties asmenį, biseksualas – į abiejų lyčių asmenis, pedofilas – į vaiką, sadomazochistas – į skausmo suteikimą arba patyrimą ir t.t.

Pagal apibrėžimą, yra neribotas skaičius potencialių seksualių orientacijų. Tačiau „gėjų“ judėjimas oficialiai teigia, kad yra tik 4 orientacijos: heteroseksualai, homoseksualai, biseksualai ir translyčiai (transvestitai ir transseksualai). Kodėl? Kadangi pripažinimas kitų orientacijų, tokių kaip pedofilija, atkreips dėmesį ir poreikį atskirti orientaciją ir elgseną, kai pagrindinis seksualinės orientacijos teorijos tikslas yra įteisinti ir ginti homoseksualią elgseną, nuslepiant šį skirtumą.

Tai akivaizdžiausia antidiskriminacinėse politikose, kurios apima seksualinę orientaciją. Vyriausybės įtraukia seksualinę orientaciją į antidiskriminacinę politiką, kad apsaugotų minties ir kalbos laisvę, teigdami, kad seksualinė orientacija yra ne kas kita, kaip mąstymo būsena. Reikia gerbti žodžio ir minties laisvę, tačiau tokios politikos praktinis poveikis toks, kad įteisinama ir apsaugoma bet kokia seksualinė elgsena ir, ironiška, bet apribojama žodžio bei minties laisvė tų, kurie prieštarauja homoseksualumui. Pavyzdžiui, organizacijose, kuriose gali kurtis „gėjų“ ir lesbiečių grupės, uždrausta kurtis krikščioniškoms grupėms, kaip galinčioms sukurti nepatogią aplinką homoseksualams, kurie nori, kad būtų pritarta jų gyvensenai.

Kodėl svarbu atskirti orientaciją ir elgseną? Kadangi seksualinė elgsena turi rimtas visuomenines pasekmes, kurias visuomenė turi teisę ir įsipareigojimą reguliuoti. Priešingai, nėra jokio apibrėžto visuomenės įsitraukimo dėl seksualinės orientacijos. Netgi pedofilijos orientacija, kad ir kokia būtų bjauri, yra nežalinga, jei neveikia atvirai. Taigi homoseksualų orientacija yra reabilituojama.

Politikos kūrėjai turėtų pridėti vieną sakinį prie antidiskriminacinių įstatymų: „Ši politika nebus pagrindas įteisinti ar ginti bet kokį seksualinį elgesį, kuris turėtų būti reguliuojamas viešojo intereso.“ Teisė pareikšti seksualinę orientaciją automatiškai nesuteiks oficialaus leidimo tam tikram seksualiniam elgesiui.

Kita seksualinės orientacijos teorijos priežastis – sukurti kontekstą, kuriame homoseksualumas ir heteroseksualumas yra lygiaverčiai.  Šio lygiavertiškumo pripažinimas yra labai svarbus „gėjams“. Jis neutralizuoja sveikatos ir saugumo argumentus, nukreiptus prieš homoseksualumo įteisinimą.

Pavyzdžiui, neginčijamas faktas, kad homoseksualų seksualinis elgesys platina ligas. Tuomet „gėjų“ šalininkai teigia: „Heteroseksualai daro tą patį“. Tai nėra logiška homoseksualumo gynyba, kadangi du klaidingi teiginiai nereiškia vienos teisingos išvados. Tačiau tai argumentas, kuriuo homoseksualumas traktuojamas lygiaverčiai su heteroseksualumu, nors jie tokie nėra.

Priešingai nei homoseksualums, heteroseksualumas yra įgimtas. Visi žmonės (išimtis hermafroditai, gimę su moteriškomis ir vyriškomis genitalijomis) turi iš prigimties heteroseksualią reprodukcinę sistemą. Mes esame arba vyrai, arba moterys. Mūsų seksualiniai jausmai kyla dėl cheminių procesų, kurie užfiksuoti mūsų heteroseksualioje prigimtyje. Taigi vyro seksualinė orientacija į moterį (ir atvirkščiai) yra savaime normali ir natūrali. O vyro orientacija į vyrą ar moters – į moterį yra savaime nenormali ir nenatūrali. Kad  homoseksualumas būtų lygiavertis heteroseksualumui, jis turėtų būti užfiksuotas jo homoseksualioje fiziologijoje.

Iš tikrųjų, homoseksualumas yra niekas daugiau kaip vienos lyties asmenų elgsena, kurie iš prigimties ir nepakeičiamai yra heteroseksualūs. Taigi homoseksualumas yra biologiškai lygiavertis pedofilijai, sadomazochizmui, zoofilijai ir kitoms seksualinių iškrypimų formoms, arba elgesiui, kuris nukrypęs nuo normalių prigimtinių žmogaus funkcijų.

Kita „gėjų“ aktyvistų lygiavertiškumo prielaidos palaikymo priežastis yra ta, kad ji leidžia naudotis civilinėmis teisėmis, kuriomis nebūtų leista naudotis kitu atveju. Diskriminacija žmogaus teisių kontekste reiškia nelygiavertį elgesį su lygiavertėmis šalimis. Jei homoseksualai ir heteroseksualai yra laikomi lygiais, nesąžininga atmesti homoseksualus ir riboti jų teises. „Gėjų“ sofistai sugalvojo terminą „heteroseksizmas“, kad apibūdintų jį kaip „rasizmą“ homoseksualų atžvilgiu.

Antidiskriminacinė politika, pagrįsta seksualine orientacija, yra pirmas žingsnis į homoseksualų pergalę prieš bet kokią organizaciją, kadangi ji „apsupama“ progėjiškų prielaidų. Tai veda prie pripažinimo, kad homoseksualumas yra įgimtas, lygiavertis heteroseksualumui ir nusipelno specialios apsaugos, nepaisant moralės ir visuomenės sveikatos. Kritika ar nenoras priimti homoseksualų, gali būti laikoma politikos pažeidimu. Ten, kur tokia politika priimama, viso kito homoseksualų plano įgyvendinimas tampa garantuotu. Išvados yra daromos remiantis prielaidomis.