Vokiškosios šaknys

Šiuolaikinis homoseksualistų judėjimas prasidėjo Vokietijoje 1860 m., kuomet vokiečių teisininkas Karl Heinrich Ulrichs („gėjų teisių krikštatėvis“) pradėjo organizuoti homoseksualistus įsijungti į politinę sistemą ir siekti panaikinti Vokietijos juridinio kodekso nuostatą, kuria sodomija (pederastija) buvo laikoma nusikaltimu. Ulrichs buvo išprievartautas savo jojimo instruktoriaus, kai jam buvo 14 metų ir būdamas suaugęs pripažino save homoseksualiu. Jis nenuilstamai dirbo, kad įteisintų savo gyvenimo būdą visomis įmanomomis priemonėmis. Jis sugalvojo „trečios lyties“ teoriją, paremtą okultizmu, pagal kurią vyriškos giminės homoseksualai buvo laikomi moterimis, įstrigusiomis vyrų kūnuose, o lesbietės buvo laikomos vyrais, įstrigusiais moterų kūnuose. Jis teigė, kad visa homoseksualų visuomenė yra saugoma devintosios graikų mūzos Uranijos (astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūza).

Ulrichs įkūrė pirmąją homoseksualų politinę organizaciją Mokslinę-Humanitarinę komisiją (angl. Scientific-Humanitarian Committee (SHC)). Terminas „homoseksualas“ buvo sudarytas Ulrichs kolegos Karl Maria Kertbenny 1869 m. Komisija tapo labai galinga organizacija vėlesniais dešimtmečiais, ypač po to, kai Ulrichs pasekėjas Magnus Hirschfeld įkūrė Berlyno seksologijos institutą. Institutas tapo valstybine organizacija, sprendžiančia klausimus dėl seksualinių nukrypimų ir daugybė žmonių, kaltinamų seksualiniais nusikaltimais, buvo siunčiami į jį gydytis. Hirschfeld taip pat sudarė terminą „transvestitas“.

Vokiškame gėjų judėjime dominavo beveik vien tik vyrai, kurie buvo pasidalinę į moteriškuosius homoseksualus (vadovavo Hirschfeld) ir vyriškuosius homoseksualus (vadovavo Adolf Brand iš „Elitinės bendruomenės“ (vok. Gemeinschaft der Eigenen), vėliau nacių partijos lyderiai).

Abi judėjimo grupuotės, nors labai tarpusavy nesutarė, susivienijo ir kovojo dėl žydiškosios-krikščioniškosios moralės atsisakymo ir iki 1920 m. Vokietijos visuomenė, ypač didžiuosiuose miestuose, patyrė lytinio iškrypimo judėjimo bangą. Ironiška, tačiau Adolf Hitler turėjo naudos iš neigiamas kultūrinės reakcijos į šį reiškinį. Jis dėjosi dorybingu žmogumi, ryžtingai prieštaraujančiu homoseksualumui. Jis oportunistiškai pasmerkė „homoseksualizmą“ – terminą, kuris asocijavosi išimtinai su moteriškaisiais homoseksualiais santykiais. Vyriškoji homoseksualistų grupė (kuriai priklausė Hitleris ir daugybė nacių lyderių bei kareivių) asocijavosi su tos pačios lyties santykiais ir buvo laikoma „draugų meile“. Hitleris nebuvo atviras visuomenei dėl savo gyvenimo būdo ir dėjo dideles pastangas paslėpti tai nuo žmonių, įskaitant beveik visų jam artimų žmonių, kurie žinojo apie jo polinkius, pašalinimą (kruvinąjį apsivalymą), istorijoje žinomą kaip „Ilgųjų peilių naktis“ 1934 m.

Nacių partijos klestėjimo ir augančios galios metais, Vokietijos didžiausia gėjų teises ginanti organizacija buvo Žmogaus Teisių organizacija (angl. Society of Human Rights), kurios vienas iš garsiausių narių buvo Ernst Roehm (artimas Hitlerio draugas). Roehm buvo nužudytas per „Ilgųjų peilių naktį“, kurios pretekstas buvo pašalinti homoseksualizmą iš Hitlerio partijos. Tikroji žudynių priežastis buvo ne pašalinti homoseksualizmą, bet pašalinti jo egzistavimo įrodymus partijoje ir nuraminti galingą anti-Roehm politinę grupę. Iš tikrųjų žudynes vykdė daugiausiai patys homoseksualai. Nepaisant to, šis įvykis buvo didelis „gėjų teisių“ judėjimo pralaimėjimas Vokietijoje ir beveik visas judėjimas buvo priverstas pasitraukti į pogrindį iki pat karo pabaigos.